Norint mesti rūkyti reikia ne tik valios pastangų. Tyrimai atskleidė, kad 50-75 proc. rūkymo atkaklumo lemia genetika – tam tikri variantai turi įtakos nikotino receptoriams, medžiagų apykaitos greičiui ir dopamino reguliacijai. Šie biologiniai skirtumai paaiškina, kodėl vienodi metimo rūkyti metodai duoda skirtingus rezultatus tarp rūkančiųjų. Kai kurie asmenys patiria intensyvesnius abstinencijos simptomus arba dėl savo genetinės sandaros skirtingai apdoroja nikotiną. Šis naujai atsirandantis mokslas rodo, kad ateityje gydymo metodus bus galima pritaikyti pagal rūkančiojo DNR profilį.
Mitas apie gryną valios stiprybę metant rūkyti
Nors daugelis žmonių mano, kad metimas rūkyti yra tik ryžto reikalas, moksliniai įrodymai vis dažniau rodo ką kita. Tyrimai rodo, kad genetiniai veiksniai daro didelę įtaką priklausomybei nuo nikotino ir gebėjimui sėkmingai mesti rūkyti.
Identiškų dvynių tyrimai atskleidė, kad paveldimumas lemia apie 50-75 % rūkymo atkaklumo. Šie genetiniai skirtumai turi įtakos tam, kaip asmenys metabolizuoja nikotiną, patiria rūkymo malonumą ir reaguoja į metimo rūkyti gydymo būdus.
Šis supratimas kvestionuoja visuomenėje paplitusį pasakojimą, pagal kurį nesėkmės metant rū kyti laikomos moraliniais trūkumais ar valios stoka. Priešingai, jis pabrėžia, kad priklausomybė nuo rūkymo yra sudėtinga biologinė būklė, kuriai reikia pritaikyti ne tik motyvacines strategijas.
Pagrindiniai genetiniai variantai, turintys įtakos priklausomybei nuo nikotino
Mokslininkai nustatė kelis pagrindinius genetinius variantus, kurie daro didelę įtaką priklausomybei nuo nikotino ir elgesiui rūkant. Svarbiausi genai yra CHRNA5-A3-B4 kompleksas, kuris veikia nikotino receptorius smegenyse, ir CYP2A6, kuris metabolizuoja nikotiną ir lemia, kaip greitai jis pasišalina iš organizmo.
Asmenys, turintys specifinių šių genų variantų, gali jausti didesnį potraukį, stipresnius abstinencijos simptomus ir prasčiau taikyti tradicinius metimo rūkyti metodus. SLC6A3 genas, susijęs su dopamino pernešimu, taip pat turi įtakos priklausomybės pažeidžiamumui.
Šių genetinių veiksnių supratimas padeda paaiškinti, kodėl metimo rūkyti sėkmė labai skiriasi tarp atskirų asmenų, net jei motyvacijos lygis atrodo panašus.
Kaip jūsų DNR veikia nikotino metabolizmo greitį
Tarp genetinių veiksnių, darančių įtaką rūkymo įpročiams, ypač svarbūs yra genų, atsakingų už nikotino apykaitą, pokyčiai. CYP2A6 genas, gaminantis fermentus, skaidančius nikotiną, turi keletą variantų, nuo kurių priklauso, kaip greitai nikotinas patenka į kraujotaką.
„Lėtai metabolizuojantys asmenys turi genetinius variantus, kurie nikotiną perdirba ne taip efektyviai, todėl jis ilgiau išlieka aktyvus. Šie asmenys paprastai surūko mažiau cigarečių ir lengviau meta rūkyti.
Ir atvirkščiai, „greitai metabolizuojantys” asmenys nikotiną pašalina greitai, todėl dažnai tenka rūkyti dažniau, kad palaikytų nikotino kiekį. Šie medžiagų apykaitos skirtumai paaiškina, kodėl standartiniai metimo būdai vieniems žmonėms veikia geriau nei kitiems.
Dopamino receptoriai: Kodėl kai kurie jaučia stipresnį abstinencijos sindromą
Dopamino receptorių genų genetinės variacijos yra dar vienas svarbus priklausomybės nuo rūkymo ir abstinencijos intensyvumo veiksnys . Tyrimais nustatyta, kad asmenims, turintiems specifinių DRD2 ir DRD4 genų variantų, nikotinui patekus į organizmą, padidėja dopamino išsiskyrimas.
Šie genetiniai skirtumai turi įtakos tam, kaip stipriai smegenų atlygio keliai reaguoja į nikotiną. Žmonės, turintys tam tikrus šių genų alelius, bandydami mesti rūkyti jaučia sunkesnius abstinencijos simptomus, įskaitant dirglumą, nerimą ir stiprų potraukį. Mokslininkai nustatė, kad asmenys, turintys DRD2 geno A1 alelį, gali patirti iki 30 % stipresnių abstinencijos simptomų nei jo neturintys.
Personalizuota medicina: Metodų, skirtų mesti rūkyti, pritaikymas jūsų genetiniam profiliui
Kaip tiksliai galima pritaikyti metimo rūkyti gydymo būdus prie asmens genetinės struktūros? Tyrimai rodo, kad yra nemažai galimybių individualizuoti rūkymą pagal genetinius žymenis.
Pavyzdžiui, asmenys, turintys specifinių CYP2A6 geno variantų, skirtingai metabolizuoja nikotiną, o tai turi įtakos jų reakcijai į pakaitinę nikotino terapiją. Asmenims, kurių metabolizmas greitesnis, dažnai reikia didesnių dozių arba alternatyvių metodų.
Panašiai pagal dopamino receptorių genų variacijas galima nuspėti tokių vaistų kaip vareniklinas ar bupropionas veiksmingumą. Genetiniais tyrimais galima nustatyti, kokie vaistai geriausiai tinka kiekvienam asmeniui.
Ši besiformuojanti farmakogenomikos sritis žada pakeisti rūkymo metimą, nes bus pereita nuo universalių metodų prie gydymo, suderinto su kiekvieno asmens genetiniu profiliu.
