Turguje pirkau kiaušinius iš to paties ūkininko jau penkerius metus. Vištienos, putpelių, kartais ančių. Bet niekada – kalakutų.
Vieną dieną paklausiau:
„Jūs auginate kalakutus. Kodėl neparduodate jų kiaušinių?”
Ūkininkas Antanas nusišypsojo ir atsakė: „Atsakymas labai paprastas. Bet daugeliui jis nepatinka.”
Skaičiai, kurie viską paaiškina
Antanas pradėjo nuo matematikos.
„Višta pradeda dėti kiaušinius po penkių mėnesių. Kalakutė – po septynių. Jau du mėnesiai skirtumo.”
Bet tai dar ne viskas. Višta deda maždaug po vieną kiaušinį per dieną. Kalakutė – du per savaitę.
„Per metus višta padeda apie trys šimtus kiaušinių. Kalakutė – gal šešiasdešimt septyniasdešimt.”
Antanas pridūrė: kalakutė suvalgo dvigubai daugiau pašaro, užima dvigubai daugiau vietos.
„Kad kalakutės kiaušinis atsipirktų – turėčiau jį parduoti už tris eurus. Kas pirks?”
Bet juk jie skanesni?
Buvau girdėjusi, kad kalakutų kiaušiniai maistingesni. Paklausiau Antano.
„Taip, jie turtingesni. Daugiau kalorijų, daugiau riebalų, didesnis trynys.”
Šefai mėgsta juos dėl kreminio tryniojo – puikiai tinka padažams ir majonezui.
„Bet ar žmonės pasiruošę mokėti tris keturis kartus daugiau už kiaušinį? Dauguma – ne.”
Antanas paaiškino, kad kalakutus augina mėsai. Ten ekonomika veikia. Kiaušiniams – ne.
Istorija, kurios nežinojau
Antanas papasakojo dar vieną dalyką.
„Seniau, prieš šimtą metų, kalakutų kiaušiniai buvo įprasti. Bet kai atsirado pramoninė paukštininkystė – viskas pasikeitė.”
Fabrikai pasirinko vištas – daugiau kiaušinių, mažiau išlaidų. Kalakutų kiaušiniai dingo iš rinkos.
„Per kelias kartas žmonės apie juos pamiršo. Dabar daugelis net nežino, kad kalakutės deda kiaušinius.”
Be to, kažkada sklido gandai apie tariamą kalakutų kiaušinių pavojų sveikatai. Mokslas tai seniai paneigė, bet reputacija liko.
Kur galima rasti
Paklausiau, ar apskritai įmanoma nusipirkti kalakutų kiaušinių.
„Įmanoma. Bet reikia ieškoti. Mažuose ūkiuose, pas mėgėjus, kurie augina kalakutus hobio tikslais.”
Antanas pats kartais parduoda – bet tik tiems, kurie užsisako iš anksto.
„Ir įspėju: kaina – trys eurai už kiaušinį. Kas sutinka – gauna.”
Jis pridūrė, kad geriausia – pačiam užsiauginti kalakutę. Tada kiaušiniai – nemokami.
Išbandžiau – ir supratau
Po kelių savaičių Antanas pardavė man šešis kalakutų kiaušinius. Už aštuoniolika eurų.
Padariau omletus šeštadienio pusryčiams. Trynys buvo ryškesnis, tekstūra – kreminesnė. Skirtumas – juntamas.
Bet ar vertas keturių kartų didesnės kainos? Sunku pasakyti.
Dabar suprantu, kodėl kalakutų kiaušinių nematau parduotuvėse. Ne todėl, kad jie blogi. O todėl, kad ekonomika nusprendė kitaip.
Antanas buvo teisus: atsakymas paprastas. Bet kai supranti – viskas tampa aišku.
