Kodėl vis daugiau lietuvių bando auginti kivius?
Kiviai – vaisius, kurį dažniausiai siejame su šiltu klimatu, tolimomis šalimis ir parduotuvės lentynomis. Tačiau vis daugiau lietuvių ima stebinti – ar įmanoma šį egzotišką augalą auginti čia, mūsų permainingo klimato šalyje? Atsakymas ne toks paprastas, kaip gali pasirodyti. Ir būtent dėl to ši tema vis dažniau sulaukia smalsuolių dėmesio.
Kiviai Lietuvoje – skamba tarsi iššūkis. Bet tikrai ne neįveikiamas.
Ne kiekvienas kivis tinka mūsų klimatui
Pirmoji svarbi detalė – Lietuvoje galite auginti tik tam tikras kivio rūšis. Dažniausiai prekybos centruose matomi „Actinidia deliciosa“ vaisiai yra pernelyg jautrūs šalčiui. Tačiau egzistuoja ir šalčiui atsparesnės veislės, pavyzdžiui, „Actinidia arguta“ (dar vadinama mini kiviu arba kininė citinija). Būtent ši rūšis laikoma viena iš realiausių kandidatų auginti mūsų sąlygomis.
„Arguta“ kiviai yra mažesni, lygaus paviršiaus, o jų skonis ne ką mažiau aromatingas. Ir svarbiausia – jie atlaiko net iki -30 °C šaltį, jei auginami tinkamai.
Ką sako tie, kurie jau bandė?
Sodininkų bendruomenė socialiniuose tinkluose vis dažniau dalinasi nuotraukomis su sunokusiais kiviais savo kieme. Dauguma jų perspėja – sėkmė reikalauja kantrybės, geros vietos parinkimo ir šiek tiek rizikos. Kiviai pradeda derėti tik po kelerių metų, tad iškart tikėtis vaisių būtų naivu. Tačiau rezultatas – tikrai vertas pastangų.
Kai kurie augintojai mini, kad pirmuosius vaisius skina jau trečiais metais, jei sodinukai buvo kokybiški ir gerai prigijo. Tačiau daug kas priklauso nuo dirvos, šviesos ir nuo to, ar pasirūpinta tinkamu apdulkinimu – mat kiviai yra dvinamiai, todėl reikia ir vyriško, ir moteriško augalo.
Šiltnamis ar laukas – kur geriau?
Tai bene dažniausiai užduodamas klausimas. Ar verta sodinti kivius į lauką, ar būtina šiltnamio apsauga?
Šiltnamis tikrai padidina šansus sulaukti derliaus anksčiau ir sumažina riziką dėl šalnų, tačiau stipresni „arguta“ veislės sodinukai gali augti ir lauke, ypač pietinėje namo pusėje, užuovėjoje. Kai kurie sodininkai netgi pririša kivius prie namo sienos, kad augalas gautų papildomos šilumos.
Svarbiausia – saugoti jaunus augalus pirmuosius dvejus metus, kol jų šaknys pilnai įsitvirtins. Tuomet galima tikėtis, kad ir be papildomos pastogės jie atlaikys Lietuvos žiemą.
Dirva ir trąšos – kaip išgauti geriausią rezultatą?
Kiviai mėgsta gerai drenuotą, silpnai rūgščią dirvą (pH 5.5–6.5). Tinkamas paruošimas – tai pusė sėkmės. Prieš sodinant, verta įterpti komposto, perpuvusio mėšlo ir, jei reikia, parūgštinti dirvą spygliuočių mulčiu arba specialiomis trąšomis.
Reguliarus laistymas ir tręšimas (ypač kalio ir fosforo) žymiai pagerina augimo tempą. Tačiau svarbu nepersistengti su azotu – per daug šios medžiagos gali skatinti lapų augimą, bet slopinti žydėjimą.
Ar verta bandyti, jei neturi daug patirties?
Tiems, kurie neturi daug patirties su egzotiniais augalais, kivio auginimas gali tapti įdomiu eksperimentu. Ir visgi – tai nėra visiškai paprastas augalas. Jis reikalauja priežiūros, kantrybės ir stebėjimo. Tačiau būtent dėl šio iššūkio kivio auginimas traukia ambicingus sodininkus – tai daugiau nei dar vienas vaisius. Tai simbolinis įrodymas, kad net ir mūsų žemėse įmanoma išauginti kažką iš pirmo žvilgsnio neįmanomo.
Be to, kiviai ne tik puošia sodą – jų vijoklinė struktūra leidžia sukurti natūralias žaliąsias sieneles ar pavėsines. Taigi, net jei vaisių nepavyks gauti iš karto, estetinė nauda vis tiek išlieka.
Kada geriausia sodinti kivius?
Geriausias metas sodinti kivius – pavasaris, kai praeina šalnų pavojus. Sodinama į duobes, panašiai kaip vynuogės, paliekant bent 2–3 metrų atstumą tarp augalų. Pradžioje rekomenduojama sodinukus mulčiuoti, o žiemai – kruopščiai pridengti, ypač šaknų zoną.
Rudenį ar žiemą išpirkus sodinukus geriausia juos peržiemoti vazonuose, laikant vėsioje, bet neperšąlančioje vietoje – garaže, rūsyje ar net balkone.
Mažoji žalia sensacija – ar tai gali tapti nauju lietuvišku trendu?
Per pastaruosius penkerius metus sodininkystės mada Lietuvoje stipriai pasikeitė. Vis mažiau tenkinamasi vien bulvėmis, morkomis ir obuoliais. Dabar sode – šilauogės, šilkmedžiai, net figos. Tad kodėl ne kiviai?
Socialiniuose tinkluose jau galima rasti lietuvių, kurie ne tik augina, bet ir sėkmingai dalinasi kivių uogomis su kaimynais. Ir nors tai dar nėra masinis reiškinys, mažosios žaliavaisės sensacijos žingsniai jau girdimi.
Pirmieji žiedai kivių vijokliuose pasirodo nepastebimai, bet jų pažadas – visai ne mažas. Tai ne tik vaisius. Tai ženklas, kad net ir mūsų, regis, riboto klimato sąlygomis įmanoma kažkas egzotiško. Taigi – ar išdrįsite pabandyti?
