Indus plaunu kasdien, stalviršį šluostau po valgio, kempinėlę keičiu… na, kai pradeda blogai atrodyti. Maniau, kad to pakanka.
Tada sesuo mikrobiologė atvažiavo į svečius. Pamatė mano kempinėlę ir paklausė: „Žinai, kiek bakterijų čia gyvena?”
Patraukiau pečiais. „Na, kažkiek. Bet juk su muilu plaunu.”
Ji papurtė galvą: „Tavo kempinėlėje daugiau bakterijų nei ant unitazo dangčio. Kelis kartus daugiau.”
Skaičiai, kurių nenorėjau girdėti
Sesuo dirba laboratorijoje ir tiria būtent namų ūkio mikrobų populiacijas. Ji papasakojo tai, kas sugadino man dieną.
Vidutinėje virtuvės kempinėlėje gyvena apie 10 milijardų bakterijų viename kubiniame centimetre. Tarp jų – E.coli, salmonelė, stafilokokas. Tos pačios bakterijos, kurios sukelia apsinuodijimus maistu.
„Unitazą bent valai su dezinfekciniu skysčiu,” paaiškino sesuo. „O kempinėlė – drėgna, šilta, pilna maisto likučių. Tobulos sąlygos bakterijoms daugintis.”
Pagalvojau apie visus kartus, kai ta pačia kempinėle nušluosčiau stalviršį, paskui – pjaustymo lentelę, paskui – indus. Iš esmės tiesiog paskleidžiau bakterijas po visą virtuvę.
Kodėl muilo nepakanka
Paklausiau – bet juk naudoju indų ploviklį? Jis turėtų nužudyti bakterijas?
„Ploviklis skaido riebalus ir nešvarumus,” atsakė sesuo. „Bet jis nedezinfekuoja. Bakterijos lieka gyvos kempinėlės gilumoje, kur ploviklis nepasiekia.”
Net karštas vanduo nepadeda taip, kaip tikėjausi. Norint nužudyti daugumą bakterijų, reikia bent 70 laipsnių temperatūros. O kas plauna indus tokiu karštu vandeniu? Nusiplikytum rankas.
Trys klaidos, kurias dariau kasdien
Sesuo išvardijo mano kasdienius nusižengimus.
Pirma – kempinėlę laikiau kriauklėje. Drėgniausia vieta virtuvėje, kur bakterijos dauginasi greičiausiai.
Antra – keičiau per retai. „Kas savaitę minimum,” pasakė ji. „Geriau – kas tris dienas.”
Trečia – kriauklę plaudavau tik tada, kai atrodė nešvari. Bet bakterinės plėvelės nematomos akimi. Jos formuojasi nuolat.
„Ir dar vienas dalykas,” pridūrė sesuo. „Tavo indaplovė irgi reikalauja valymo. Filtras, purškikliai – ten kaupiasi biofilmas.”
Ką pakeičiau po to pokalbio
Dabar kempinėlę laikau ant atskiro padėkliuko, kur gali išdžiūti. Keičiu kas penkias dienas – ne kai pradeda dvokti.
Kriauklę plaunu su sodos ir acto mišiniu bent du kartus per savaitę. Užtrunka dvi minutes.
Indaplovę išvalau kartą per mėnesį – filtras, purškikliai, vidus. Įpielu stiklinę acto ir paleidžiu tuščią karštą ciklą.
Ir nustojau šluostyti stalviršį ta pačia kempinėle, kuria plaunu indus. Dabar turiu atskirą – vieną indams, kitą paviršiams.
Sesuo patarė dar vieną gudrybę: išskalautą kempinėlę galima įdėti į mikrobangę minutei – aukšta temperatūra nužudo dalį bakterijų. Bet tai tik laikinas sprendimas, ne pakaitinimas reguliariam keitimui.
Drėgni indai – dar viena klaida
Paklausiau, ar yra dar kas nors, ko nedarau teisingai.
„Ar tu indus sudedi į spintelę dar drėgnus?” paklausė sesuo.
Taip, kartais. Kai skubu.
„Drėgmė uždaroje erdvėje – ideali terpė pelėsiui ir bakterijoms. Laikyk juos ant stovo, kur visiškai išdžiūtų. Arba nušluostyk švariu rankšluosčiu.”
Dabar laukiu, kad indai visiškai išdžiūtų, ir tik tada sudedu.
Kodėl tai svarbu žinoti
Sesuo pasakė vieną dalyką, kuris užstrigo: „Dauguma apsinuodijimų maistu įvyksta namuose. Ne restoranuose – namuose. Nes žmonės nežino, kad jų virtuvėje pilna bakterijų.”
Kitą dieną nusipirkau naują kempinėlę. Ant šaldytuvo priklijavau lipduką: „Keisti penktadieniais.” Smulkmena, bet tokios smulkmenos kartais apsaugo nuo didelių bėdų.
