Kai kurios emocijos gali smarkiai pakenkti fizinei sveikatai, jei jos patiriamos nuolat. Pyktis 19 % padidina širdies smūgio riziką. Nerimas sutrikdo hormonų pusiausvyrą ir sukelia virškinimo problemų. Ilgalaikis sielvartas slopina imuninę funkciją. Sielvartas didina kraujospūdį ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką. Gėda sutrikdo medžiagų apykaitą ir sukelia atsparumą insulinui. Šios emocijos sukelia uždegiminius procesus, streso hormonus ir fiziologinius pokyčius, kurie laikui bėgant sukelia kumuliacinę žalą. Šių sąsajų supratimas suteikia vertingų priemonių ilgalaikei gerovei apsaugoti.
Lėtinis pyktis: Tylusis širdies užpuolikas
Lėtinio pykčio kamuojamiems žmonėms pyktis verda po paviršiumi ir sudaro prielaidas rimtiems širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimams. Tokia nuolatinė emocinė būsena sukelia pernelyg didelį kortizolio ir adrenalino išsiskyrimą, todėl padidėja kraujospūdis ir širdies ritmas.
Ilgainiui šios fiziologinės reakcijos pažeidžia arterijų sieneles ir skatina aterosklerozę. Tyrimai rodo, kad asmenims, turintiems pykčio valdymo problemų, rizika susirgti širdies ligomis yra 19 % didesnė nei jų ramesniems bendraamžiams.
Su lėtiniu pykčiu susiję uždegimo žymenys – reaktyvusis baltymas ir interleukinas-6 – dar labiau pagreitina širdies ir kraujagyslių sistemos būklės blogėjimą. Skirtingai nei ūmios emocinės reakcijos, lėtinis pyktis veikia klastingai, dažnai žmogui nesuvokiant, kokią fiziologinę žalą jis daro.
Nuolatinis nerimas: Kai baimė tampa fizine
Lėtinis pyktis kėsinasi į širdį, o nuolatinis nerimas atlygina už platesnio masto puolimą kelioms organizmo sistemoms. Nuolatinė baimės būsena sukelia nuolatinę kortizolio ir adrenalino gamybą, trikdo hormonų pusiausvyrą ir silpnina imuninę sistemą.
Nuolatinis nerimas fiziškai pasireiškia virškinimo sutrikimais, kvėpavimo sutrikimais ir raumenų įtampa. Tyrimai rodo, kad lėtinis nerimas susijęs su padidėjusiu uždegimu, kuris prisideda prie autoimuninių ligų ir greitesnio ląstelių senėjimo.
Neurologiniu požiūriu nuolatinis nerimas keičia smegenų struktūras, todėl gali sumažėti hipokampo tūris ir sutrikti atminties formavimasis.
Miego sutrikimai dar labiau sustiprina šį poveikį ir sukuria žalingą grįžtamąjį ryšį.
Kumuliacinė fiziologinė ilgalaikio nerimo našta gerokai padidina pažeidžiamumą daugeliui lėtinių ligų.
Ilgalaikis sielvartas: Imuninės sistemos priešas
Netektis, ypač kai ji virsta ilgalaikiu sielvartu, kelia didelį pavojų imuninės sistemos veiklai. Tyrimai rodo, kad ilgesnį sielvartą išgyvenantiems asmenims pastebimai sumažėja natūraliųjų ląstelių žudikių aktyvumas, todėl sumažėja organizmo apsauga nuo patogenų ir nenormalių ląstelių.
Tyrimai rodo, kad užsitęsęs sielvartas susijęs su padidėjusiais uždegimo žymenimis, tokiais kaip interleukinas-6 ir C reaktyvusis baltymas, todėl susidaro palankios sąlygos širdies ir kraujagyslių ligoms ir autoimuniniams sutrikimams. Užsitęsus gedėjimui sutrinka pagumburio, hipofizės ir antinksčių ašies, atsakingos už streso hormonų reguliavimą, veikla.
Skirtingai nuo įprasto sielvarto, kuris praeina natūraliai, užsitęsusio sielvarto sutrikimas tęsiasi ilgiau nei vienerius metus, aktyviai trikdydamas gijimo procesus ir sukeldamas kaupiamąją fiziologinę žalą, kuri gali išlikti dešimtmečius.
Nuolatinis apmaudas: Pavojaus sveikatai slėpimas
Nuolatinis nepasitenkinimas: Pavojaus sveikatai slėpimas
Nuolatinis apmaudas, dažnai paslėptas po sąmoningu suvokimu, sukuria ypač pavojingą fiziologinį krūvį širdies ir kraujagyslių sistemai. Tyrimai rodo, kad nuoskaudų puoselėjimas didina kraujospūdį ir širdies susitraukimų dažnį, taip pat didina uždegiminių žymenų kiekį visame organizme.
Tyrimai rodo, kad asmenys, kurie nuolat jaučia nuoskaudas, susiduria su daug didesne koronarinės širdies ligos, insulto ir susilpnėjusios imuninės sistemos rizika.
Dėl nuolatinės vidinės įtampos suaktyvėja streso hormonai, pirmiausia kortizolis ir adrenalinas, kurie ilgainiui pažeidžia arterijų sieneles.
Skirtingai nei laikinas pyktis, nuolatinė nuoskauda sukelia lėtinį fiziologinį stresą, kuris retai suteikia psichologinį palengvėjimą ir iš esmės įkalina žmones savidestruktyvių biologinių reakcijų cikle.
Nesiliaujanti gėda: Medžiagų apykaitos sutrikdymas
Kaip stipriai gėda gali paveikti fizinę sveikatą? Tyrimai rodo, kad lėtinė gėda sutrikdo normalią medžiagų apykaitą dėl nuolatinio kortizolio kiekio padidėjimo. Dėl šio streso hormonų disbalanso gali atsirasti atsparumas insulinui, kauptis visceraliniai riebalai ir sutrikti gliukozės reguliavimas – metabolinio sindromo ir 2 tipo diabeto pirmtakai.
Tyrimai rodo, kad nuolatinę gėdą patiriantiems asmenims būdingi didesni uždegiminiai žymenys, ypač C reaktyvusis baltymas ir prouždegiminiai citokinai. Dėl to atsirandantis lėtinis uždegimas prisideda prie endotelio disfunkcijos ir spartesnės aterosklerozės.
Be to, gėdos jausmu pagrįsti elgesio modeliai dažnai apima vengimo susidoroti mechanizmus, pavyzdžiui, socialinį pasitraukimą ir sumažėjusį fizinį aktyvumą, o tai dar labiau pablogina medžiagų apykaitos sveikatą, nes sumažėja energijos sąnaudos ir sutrinka cirkadiniai ritmai.
Giliai įsišaknijusi vienatvė: biologiškai brangi socialinė emocija
Izoliacija yra daugiau nei tik socialinių ryšių nebuvimas – ji pasireiškia kaip giliai įsišaknijusi vienatvė, turinti gilių fiziologinių pasekmių.
Moksliniai tyrimai nuolat sieja lėtinę vienatvę su padidėjusiais uždegimo žymenimis, ypač C reaktyviaisiais baltymais ir interleukinais, kurie prisideda prie širdies ir kraujagyslių ligų progresavimo.
Ilgalaikės vienatvės metu sutrinka pagumburio, hipofizės ir antinksčių ašies reguliacija, todėl padidėja kortizolio kiekis ir pablogėja imuninis atsakas.
Tyrimai rodo, kad socialiai izoliuoti asmenys patiria 26 % didesnę mirtingumo riziką, palyginti su tais, kurie palaiko tvirtus socialinius ryšius.
Neurologiškai vienatvė suaktyvina tuos pačius skausmo kelius kaip ir fizinis sužalojimas, o tai dar labiau sustiprina jos biologinę reikšmę.
Šis evoliucinis mechanizmas, nors iš pradžių buvo apsauginis, šiuolaikiniame kontekste tampa destruktyvus.
Toksinis pavydas: kai lyginimasis kenkia gerovei
Nors pavydas dažnai atmetamas kaip charakterio yda, jis yra sudėtinga emocinė reakcija, turinti fiziologinį poveikį, kuris laikui bėgant gali pakenkti sveikatai.
Tyrimai rodo, kad lėtinis pavydas skatina kortizolio išsiskyrimą, didina streso lygį ir blogina imuninės sistemos veiklą. Nuolatinis socialinis lyginimas, būdingas pavydui, suaktyvina uždegiminius procesus ir gali prisidėti prie širdies ir kraujagyslių ligų bei depresijos.
Neurovaizdavimo tyrimai atskleidė, kad pavydžios mintys suaktyvina tas pačias smegenų sritis, kurios susijusios su fiziniu skausmu.
Be to, asmenys, patiriantys nuolatinį pavydą, dažnai praneša apie miego sutrikimus, apetito pokyčius ir sumažėjusį pasitenkinimą gyvenimu.
Šios išvados rodo, kaip nekontroliuojamas pavydas iš trumpalaikės emocijos virsta rimtu sveikatos sutrikimu.
