Mano vyšnia auga 12 metų. Pirmus 8 metus rinkdavau gal 20-30 kilogramų – ir tai gerais metais. Blogais – vos kibirą. Galvojau, kad tokia veislė, toks klimatas, ką padarysi.
Kol senas sodininkas iš kaimo, pas kurį pirkau obelų sodinukus, paklausė: „O kada tręši?” Atsakiau – gegužę, kai visi tręšia. Jis papurtė galvą ir pasakė frazę, kuri pakeitė viską: „Per vėlai. Kaulavaisiai kovą nori valgyti, ne gegužę. Tada jau traukinys nuvažiavęs.”
Kitais metais padariau kaip jis sakė. Surinkau 87 kilogramus. Dar po metų – 120. Šiemet – 156 kilogramai iš vieno medžio. Kaimynai klausia, kokią paslaptį turiu. Paslaptis paprasta: tinkamas laikas ir tinkama dozė.
Kodėl kovas, o ne gegužė
Sodininkas paaiškino fiziologiją paprastais žodžiais, kuriuos supratau ir aš, nemokslininkas. Kaulavaisiai – vyšnios, slyvos, abrikosai – pradeda „busti” iškart kai pradeda tirpti sniegas. Dar žemė šalta, o jie jau stumia sultis į šakas, ruošiasi žydėti. Šiuo momentu medžiui reikia maisto, ir reikia jo dabar, ne po mėnesio.
Jei maisto nėra – žiedai bus silpni, dalis nubyrės vėjo pūstelėjus, kita dalis neužsimegs į vaisius. Ir nesvarbu, kiek tręši gegužę – tas etapas jau praėjo. Žiedai, kurie turėjo tapti vyšniomis, jau guli ant žemės.
Gegužės tręšimas tinka obelims ir kriaušėms – jos vėliau pabunda, joms tai veikia. Bet kaulavaisiai gyvena kitu ritmu. Jiems kovas arba nieko.
Tikslus mišinys – keturi elementai
Sodininkas nedavė „maždaug” – davė konkrečius skaičius, kuriuos užsirašiau ir naudoju iki šiol.
Mišinyje turi būti keturi elementai, ir kiekvienas daro savo darbą. Azotas – augimui ir žalioms dalims, naudoju karbamidą arba amonio salietrą. Fosforas – šaknims ir žydėjimui, superfosfatas arba dvigubas superfosfatas. Kalis – vaisių saldumui ir dydžiui, kalio sulfatas arba kalio chloridas. Kalcis – apsaugai nuo fiziologinių ligų ir kamieno stiprumui, dolomito miltai arba paprasta kreida.
Maišau lygiomis dalimis – po stiklinę kiekvieno. Kas nenori maišyti pats – parduotuvėse yra paruoštų kompleksinių trąšų kaulaviašiams, ten jau viskas subalansuota, tik reikia žiūrėti, kad būtų visi keturi elementai, ne tik azotas.
Dozė pagal medžio amžių
Čia irgi tikslūs skaičiai, ne „pagal jausmą”.
Jaunam medžiui iki 5 metų – 2 stiklinės mišinio. Suaugusiam medžiui nuo 5 iki 15 metų – 3 stiklinės. Senam, dideliam medžiui virš 15 metų – 4 stiklinės.
Daugiau – ne geriau. Sodininkas perspėjo: per daug azoto – medis augins lapus, ne vaisius. Per daug druskų – gali nudeginti šaknis. Dozė turi būti teisinga.
Kur ir kaip berti
Sodininkas pabrėžė vietą. Ne prie pat kamieno – ten šaknų beveik nėra, jos toliau. Trąšas reikia berti aplink lają – ten, kur baigiasi šakos viršuje, ten apačioje ir baigiasi šaknys. Tai vadinama „vainiko perimetru”.
Technika tokia: išberiu tolygiai ratu aplink medį, tada lengvai įkasu grėbliu arba kauptuvu – 5-7 cm gylio. Trąšos turi kontaktuoti su žeme, ne gulėti ant paviršiaus.
Žingsnis, kurį visi pamiršta
Ir tada sodininkas pasakė dalyką, kuris paaiškino, kodėl mano ankstesni bandymai neveikė: „Užbėrei – užpilk. Be vandens – kaip nedarei.”
Trąšos granulėse – dar ne maistas medžiui. Jos turi ištirpti, virsti jonais, kuriuos šaknys gali paimti. Be vandens trąšos guli kaip akmenys – medis jų tiesiog „nemato”.
Kiek laistyti: minimum 2-3 kibirai vandens po kiekvienu medžiu iškart po tręšimo. Jei žemė sausa – dar daugiau. Vanduo turi persismelkti iki šaknų zonos.
Mano rezultatai skaičiais
Prieš metodą per 8 metus: vidutiniškai 25 kg vyšnių per sezoną.
Pirmi metai su kovo tręšimu: 87 kg. Buvau šoke.
Antri metai: 120 kg. Medis „sprogsta” žiedais.
Treti metai: 156 kg. Teko kviesti draugus rinkti.
Skirtumas – 5-6 kartus.
Galutinė mintis
Tinkamas laikas kaulaviašiams – kovas. 2 stiklinės po medžiu. Įkasti. Užpilti vandeniu.
Paprasčiau nebūna. Bet rezultatas – 150 kilogramų.
