Seneliui Jonui 83-eji. Kai pernai žiemą užsukau į svečius ir pasiskundžiau, kad pomidorai parduotuvėje kvepia plastiku, jis pažvelgė pro langą į apšviestas palangė ir pasakė: „O kodėl patys neauginate? Gėda, kai namuose nėra daržo lysvių.”
„Seneli, gruodis. Lauke sniegas.”
Jis nusišypsojo ir nuvedė mane prie savo palangės. Ten, tarp užuolaidų ir lango, augo trys nedideli pomidorų krūmeliai. Su tikrais, raudonais pomidoriukais.
„Manai, kad daržas būna tik lauke?”
Kodėl ne kiekviena veislė tinka palangei
Senelis paaiškino pirmą pamoką: parduotuvėje pirktų pomidorų sėklos netiks. Reikia specialių – žemai augančių, anksti nokstančių, savaime apsidulkinančių.
„Ieškок tokių, kurie subręsta per 85–100 dienų, – sakė. – Ir kad augtų kompaktiškai. Ant palangės neturi vietos milžinams.”
Hibridinės veislės, sukurtos būtent patalpoms, duoda apie pusantro kilogramo vaisių nuo vieno augalo. Nedaug? Gal. Bet gruodį, kai lauke minus penkiolika, o tu skini šviežią pomidorą prie kavos – tai lyg stebuklas.
Savaime apsidulkinančios veislės svarbios todėl, kad bute nėra bičių. Augalas pats susitvarko – tereikia kartais pabarškinti žiedus.
Ką reikia paruošti prieš sėją
Senelis davė sąrašą: vazonai ne mažesni nei 3–5 litrai galutiniam auginimui, puri žemė su geru drenažu, ir lempa.
„Lempa – svarbiausia, – pabrėžė. – Žiemą dienos per trumpos. Pomidorams reikia 12–14 valandų šviesos.”
Galima naudoti pietinę palangę, bet žiemą vis tiek prireiks papildomo apšvietimo. Lempa turi kabėti 20–30 centimetrų virš augalų ir kilti kartu su jais.
Drenažo skylės vazone būtinos. Be jų šaknys supus greičiau nei spėsi suprasti, kas nutiko.
Nuo sėklos iki pirmojo pomidoro
Sėklas sėjau sausio pradžioje. Įdūriau jas vos centimetro gyliu, uždengiau plėvele ir palikau šiltoje vietoje. Po savaitės pasirodė pirmieji daigeliai.
Senelis buvo perspėjęs: „Kai tik sudygs – plėvelę šalin ir po lempa. Kitaip išsitiessins kaip virvutė ir nuluš.”
Kai pasirodė 2–3 tikrieji lapeliai, persodinau į didesnius vazonus. Čia prasidėjo tikrasis augimas.
Laistau atsargiai – tik prie vazono kraštų, kad vanduo nepatektų ant stiebo. Per didelė drėgmė sukelia pelėsį ir šaknų puvimą.
Po dviejų savaičių nuo persodinimo pradėjau tręšti. Kas dešimt–keturiolika dienų – pakanka.
Triukas, kurį senelis vadina „bičių darbu”
Balandį pasirodė pirmi žiedai. Senelis buvo sakęs: „Kai pražys – kasdien juos papurtyk. Tai bičių darbas, kurį dabar turi daryti tu.”
Švelniai pabarškinu žydinčias kekes kartą per dieną. Žiedadulkės pasiskirsto, ir užsimezga vaisiai. Praleidus kelias dienas – žiedai nukrenta tuščiai.
Mama, kai papasakojau, netikėjo: „Tu ten pomidorus glostai?” Gal ir glostau. Bet gegužę nuskinau pirmąjį – mažą, bet tikrą, kvepiantį kaip iš senelio daržo.
Klaidos, kurios sugadina derlių
Per tuos du sezonus išmokau vengti kelių dalykų.
Jei daigai išsitiesina ploni ir silpni – trūksta šviesos arba ji per aukštai. Reikia 12–14 valandų ir lempos arti.
Jei žiedai nukrenta be vaisių – nepurtai arba netręši. Arba per daug laistai – šaknys kenčia.
Jei lapai gelsta – patikrink laistymą. Dažniausiai arba per daug, arba per mažai.
Senelis sako: „Pomidorai kaip vaikai – reikia dėmesio, bet ne per daug.” Dabar suprantu, ką jis turėjo omenyje.
Šią žiemą ant palangės vėl auga trys krūmeliai. Kai senelį aplankau, pirma tema – kaip jiems sekasi. Jam 84-eri, ir jis vis dar moko mane auginti.
