Kiekvieną žiemą pripilu kibirą pelenų iš krosnies ir pastatau į kampą. Ir kaskart tas pats klausimas – kur? Nes būtent nuo vietos, o ne nuo pačių pelenų priklauso, ar pavasarį turėsiu puikią trąšą, ar pilką luitą, kurio nė kastuvu neįskaldysi. Pelenai – vertinga, nemokama trąša, bet tik tol, kol jie sausi. Vienas neapgalvotas kampas, ir visa partija virsta betonu.
Klaida, kuri viską pagadina
Didžiausia klaida čia net ne pati talpa, o drėgmė. Vos į pelenus patenka vandens – iš lietaus, kondensato ar drėgnų grindų – jie pradeda kietėti.
Vanduo ištirpina ir išplauna tirpias maistines medžiagas, ypač kalį, kuris kaip tik ir yra pats vertingiausias pelenų dalykas. Kartu susidaro tanki pluta, o birūs pelenai suvirsta į gumulą, kurio nebeįmanoma nei tolygiai paskleisti, nei tiksliai atmatuoti. Net trumpas sudrėkimas gali paversti gerą trąšą beverte.
Kokioje talpoje laikyti
Geriausia laikyti pelenus sandarioje, drėgmės nepraleidžiančioje talpoje. Man patikimiausia plastikinė ar metalinė dėžė su gerai priglundančiu dangčiu, tinka ir medinė dėžutė su tvirtu antdangčiu.
Tvirta talpa geresnė už maišą: ji nesuslegiama, neįleidžia dulkių ir šiukšlių, o dangtis tolygiai užsidaro palei visą kraštą, nepalikdamas tarpų. Prieš pildydamas visada įsitikinu, kad indas švarus ir sausas – bent lašas drėgmės viduje sugadins viską.
Dar vienas dalykas, kurio nepamirštu – pilti tik atvėsusius pelenus. Vos iškrėsti iš krosnies jie gali rusenti dar kelias valandas, o įberti į plastikinį indą su dangčiu virsta tikru gaisro pavojumi. Todėl pelenams pirmiausia leidžiu visiškai atvėsti metaliniame kibire ir tik paskui perpilu į sandėliavimo talpą.
Kur pastatyti patalpoje
Vieta ne mažiau svarbi nei indas. Pelenus laikau sausoje, vėsioje ir stabilioje patalpoje – tinka pašiūrė, šiltnamis ar uždaras prieangis, kur nepatenka lietus ir drėgnas oras.
Talpą statau ne ant grindų, o ant paaukštintos lentynos ar spintelėje – taip sumažinu sąlytį su grindų kondensatu ir šlapiais paviršiais. Laikau atokiau nuo kriauklių, šlapių įrankių ir vietų, kur kaupiasi drėgmė. Ir renkuosi vietą, kurią lengva pasiekti, kad atsargas būtų patogu papildyti ir naudoti.
Rūsys, kad ir kaip patogu, čia dažniausiai netinka – jame tvyro drėgmė ir kondensatas, kurie pelenus pribaigia greičiausiai. Todėl morkoms rūsys, o pelenams – sausas kampas po stogu. Tai vienintelis niuansas, kurį prisiminus visa kita savaime stoja į vietas.
O jei tik maišas?
Kartais kito indo tiesiog nėra. Tada maišą laikau tik lengvai užrištą, o ne hermetiškai uždarytą – kad viduje galėtų judėti oras ir nesikauptų kondensatas.
Plastikinis maišas tinka trumpam, jei stovi sausai, bet niekada jo neužrišu sandariai. Ir jį irgi laikau pašiūrėje ar po stogu, atokiau nuo drėgnų grindų. Bet koks gumulėjimosi ženklas man iškart sako, kad drėgmė vis dėlto prasiskverbė.
Patikrinti, ar pelenai dar geri, paprasta. Įmerkiu ranką ar pabaksnoju pirštu: jei jie birūs, lengvi ir byra pro pirštus – viskas tvarkoje, galima berti į kompostą ar po krūmais. Jei ranka atsimuša į kietą plutą ar juntamas drėgnas gumulas – trąša jau pakenkta. Sukietėjusių pelenų dar galima pabandyti sutrupinti ir panaudoti dirvai purenti, bet dalies kalio jau nebeatgausi. Todėl kiekvieną rudenį pasirūpinu ne tik pelenais, bet ir sausu kampu jiems – ir pavasarį turiu tikrą trąšą, o ne akmenį, kurio gaila, bet nebepataisysi.
