Daugelis iš mūsų turi „savo” dešrą. Tą, kurią perkame metų metus, kurios skonį žinome atmintinai, kuria pasitikime. Ji visada ta pati, visada patikima, visada skani. Niekada net nekilo mintis pažiūrėti, kas parašyta ant pakuotės smulkiu šriftu.
Kol vieną dieną tiesiog iš smalsumo apsisukau tą pakelį ir perskaičiau. Tai, ką pamačiau, atrodė ne kaip maisto produkto sudėtis, o kaip chemijos laboratorijos inventoriaus sąrašas. Ilgi, sunkiai ištariami pavadinimai, keisti sutrumpinimai, procentai ir kategorijos, apie kurias niekada nebuvau girdėjęs.
Tą akimirką supratau: aš nežinau, ką valgau. Ir turbūt nenoriu žinoti. Bet jau buvo per vėlu — smalsumas nugalėjo.
Ingredientų sąrašas, kuris skaitėsi kaip formulė
Pirmoji vieta — vanduo. Ne mėsa, o vanduo. Toliau — krakmolas, sojos baltymai, mechaniniu būdu atskirta mėsa (etiketėje trumpinama kaip MDM arba MMO), aromatizatoriai, stabilizatoriai, dažikliai, konservantai.
Kažkur sąrašo viduryje buvo paminėta ir mėsa. Bet pagal taisykles ingredientai išdėstomi pagal svorį mažėjančia tvarka. Tai reiškia, kad vanduo sudaro didžiausią dalį, o tikros mėsos — tik truputis.
Mechaniniu būdu atskirta mėsa — tai ne tas, ką įsivaizduojame sakydami „mėsa”. Tai masė, gauta praleidžiant kaulus su likusia mėsa per specialų presą. Į ją patenka kremzlių, odos, kartais net smulkių kaulų fragmentų. Techniškai tai mėsa. Praktiškai — visai kas kita.
Ką sako standartai ir kodėl jie nepadeda
Lietuvoje ir daugelyje Europos šalių galioja standartai, apibrėžiantys, kiek mėsos turi būti dešroje, kad ji galėtų vadintis tam tikru pavadinimu.
Aukščiausios rūšies dešra turėtų būti iš 100 procentų mėsos. Pirmos rūšies — bent 70 procentų, leidžiant iki 30 procentų užpildų: sojos, krakmolo, vandens.
Problema ta, kad ne visi gamintojai laikosi šių standartų. O tie, kurie laikosi formaliai, išnaudoja visas galimas spragas. Jei leidžiama 30 procentų užpildų — bus lygiai 30 procentų. Jei galima naudoti MDM — ji bus naudojama iki maksimalios ribos.
Ir svarbiausia: daugelis pirkėjų net nežino, kad tokie standartai egzistuoja. Renkamės pagal kainą, pakuotę, įprotį — ne pagal sudėtį.
Kaip gamintojai paslepia tikrąją sudėtį
Pramonė turi daugybę būdų, kaip padaryti, kad prastas produktas atrodytų geriau.
Vanduo ir krakmolas padidina svorį — mokate už vandenį mėsos kaina. Sojos baltymai sukuria mėsos tekstūrą, nors mėsos beveik nėra. MDM užpildo tūrį ir sumažina gamybos kaštus.
Aromatizatoriai ir skonio stiprikliai kompensuoja tai, ko trūksta natūraliai. Tikra mėsa turi skonį pati savaime. Kai jos mažai, reikia „pagalbos”.
Dažikliai suteikia tą gražią rausvą spalvą, kurią siejame su šviežia mėsa. Be jų dešra būtų pilkšva — ir niekas jos nepirktų.
Visa tai legalu. Visa tai atitinka reglamentus. Ir visa tai reiškia, kad galite valgyti produktą, kuriame tikros mėsos — mažuma.
Sveikatos kaina, apie kurią nekalbama
Perdirbta mėsa — ne tik prastesnė maistinė vertė. Moksliniai tyrimai rodo realią riziką sveikatai.
Pasaulio sveikatos organizacija perdirbtą mėsą priskiria pirmajai kancerogenų grupei — tai reiškia, kad yra pakankamai įrodymų apie ryšį su vėžiu. Reguliarus vartojimas siejamas su padidėjusia storosios žarnos vėžio rizika.
Nitritai ir nitratai, naudojami kaip konservantai, organizme gali virsti kancerogeniniais junginiais. Didelis druskos kiekis didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Prisotinti riebalai prisideda prie cholesterolio problemų.
Tai nereiškia, kad suvalgyti gabalėlį dešros kartą per mėnesį yra pavojinga. Bet kasdieninis ar net kelių kartų per savaitę vartojimas kaupia riziką, kurios pasekmės pasireiškia ne iš karto.
Kaip perskaityti etiketę per pusę minutės
Nereikia tapti chemiku, kad suprastumėte, ar dešra verta savo kainos. Pakanka žinoti keletą paprastų taisyklių.
Pirma: ingredientai išdėstyti pagal svorį. Jei mėsa ne pirmoje vietoje — jos mažiau nei kitų sudedamųjų dalių.
Antra: ieškokite konkretaus mėsos procento. Geri produktai jį nurodo aiškiai: „kiauliena 80 %” arba „jautiena 70 %”.
Trečia: signalizuojantys žodžiai — MDM, MMO, „mechaniniu būdu atskirta mėsa”, „mėsos masė”. Jei jie yra sąraše, tai ne visavertė mėsa.
Ketvirta: kuo trumpesnis ingredientų sąrašas, tuo geriau. Tikrai kokybiška dešra gali turėti vos kelis ingredientus: mėsą, druską, prieskonius.
Penkta: neaiškūs pavadinimai kaip „aromatizatoriai”, „prieskonių ekstraktai”, „skonio stiprikliai” dažniausiai reiškia, kad produktui trūksta natūralaus skonio.
Ką daryti su šia informacija
Niekas nesako, kad reikia visiškai atsisakyti dešros. Bet verta žinoti, ką valgome, ir priimti sąmoningus sprendimus.
Geresnė dešra kainuoja brangiau — tai tiesa. Bet jei už tą pačią kainą galite nusipirkti mažiau, bet kokybiškesnio produkto, gal tai ir yra protingesnis pasirinkimas.
Alternatyvos egzistuoja: kepta naminė mėsa, konservuota žuvis, kiaušiniai, ankštiniai. Jie dažnai pigesni ir maistingiau vertingesni nei perdirbta mėsa su ilgu ingredientų sąrašu.
O jei vis tiek norite dešros — tiesiog apverskite pakuotę ir perskaitykite. Trisdešimt sekundžių, kurios gali pakeisti jūsų požiūrį į tai, ką dedate į krepšelį.
