Patys batai nebuvo blogi – kažkada. Bet po trejų metų atrodė taip, lyg būtų pergyvenę karą. Sulūžusi pakura, išsitempęs viršus, padai ploni kaip popierius.
„Kodėl nenusiperki naujų?” – klausdavo žmona Daiva. O aš vis atsakydavau tą patį: „Dar laikosi. Kam švaistyti pinigus?”
Iš tiesų pinigų nebuvo. Gyvenome nuo algos iki algos, nuolat kažko pritrūkdavo. Ir man atrodė, kad taupyti ant batų – protingas sprendimas.
Kol vieną dieną supratau, kad gal ne visai.
Kai susidėvėjimas tampa norma
Vieną rytą ėjau į darbą ir pamačiau savo atspindį vitrinoje. Kostiumas – tvarkingas. Marškiniai – švarūs. O batai… batai atrodė taip, lyg būčiau ką tik išlipęs iš šiukšlyno.
Sustojau ir pagalvojau: ką apie mane mano klientai? Kolegos? Viršininkas?
Tada prisiminiau pokalbį su bičiuliu Roku prieš mėnesį. Jis sakė: „Žinai, kartais mes patys sau leidžiame atrodyti prasčiau nei esame. Ir tai veikia ne tik kitų nuomonę, bet ir mūsų pačių.”
Tą vakarą išmečiau batus.
Pirma savaitė su naujais batais
Nusipirkau paprastus, bet tvarkingus odos batus. Ne brangius – tiesiog normalius, kokybiškus. Seniai buvau tiek sumokėjęs už avalynę, bet žmona neprieštaravo: „Pagaliau.”
Pirmas dalykas, kurį pastebėjau – pasikeitė eisena. Seni batai buvo taip susidėvėję, kad net vaikščiojau kitaip – kažkaip susitraukęs, lyg atsiprašydamas.
Su naujais batais tiesiog ėjau. Normaliai. Tiesiai.
Antras dalykas – žmonės pradėjo žiūrėti kitaip. Arba aš pradėjau taip jausti. Gal ir nesvarbu, kas iš tikrųjų pasikeitė – svarbu, kad pasijutau geriau.
Keistas sutapimas ar ne?
Po dviejų savaičių viršininkas pasikvietė į kabinetą. Pasiūlė vadovauti naujam projektui – su priemoka.
Po mėnesio – kitas pasiūlymas iš buvusio kolegos. Geresnė pozicija kitoje įmonėje.
Žmona juokėsi: „Tai buvo batai. Išmetei senus – ir prasidėjo.”
Gal ji teisi, gal ne. Negaliu įrodyti, kad batai sukėlė pokyčius. Bet galiu pasakyti, ką tikrai pastebėjau: kai nustojau taupyti ant savęs, kai leidau sau atrodyti tvarkingai – kažkas pasikeitė mano galvoje.
Pradėjau kitaip vertinti save. Kitaip kalbėti. Kitaip priimti sprendimus.
Ką supratau apie taupymą
Anksčiau galvojau: taupyti – tai atsisakyti visko, kas nėra būtina. Batai veikia? Nešioju toliau. Striukė nėra skylėta? Gera dar metams.
Dabar suprantu kitaip. Kai nuolat sau atsakai „negaliu sau leisti”, galų gale pradedi tikėti, kad tikrai negali. Ir elgiesi atitinkamai.
Tie 60 eurų, kuriuos „sutaupiau” nešiodamas sugadintą avalynę? Jie man kainavo kur kas daugiau – pasitikėjimo savimi, profesionalaus įvaizdžio, gal net geresnių galimybių.
Žmona Daiva sako: „Pirma sau, tada kitiems.” Anksčiau nesupratau, ką ji turi omenyje. Dabar suprantu.
Vienas paprastas testas
Jei skaitai šitą ir galvoji apie savo senus batus spintelėje – štai paprastas testas.
Paimk juos į rankas. Pažiūrėk objektyviai. Ar juos pamatęs norėtum dirbti su žmogumi, kuris juos nešioja?
Jei atsakymas „ne” – tu jau žinai, ką daryti.
Aš nežadu, kad nauji batai pakeis tavo gyvenimą. Bet galiu pasakyti: kartais smulkūs dalykai, kuriuos kasdien matome veidrodyje, formuoja tai, kaip jaučiamės. O tai, kaip jaučiamės, formuoja tai, kaip elgiamės.
Mano seni batai dabar šiukšlyne. O aš – geresnėje vietoje nei prieš metus. Sutapimas? Gal. Bet rizikuoti nebereikia.
