Kiekvieną pavasarį stebiu tą patį vaizdą: kaimynas Jonas iš savo šiltnamio neša kibirą šviežių bulvių, kai aš dar tik ruošiuosi sodinti. Gegužės pradžia – o jis jau turi derlių.
Ilgai galvojau, kad čia kažkoks triukas arba ypatinga veislė. Kol vieną vasario popietę jis pakvietė užeiti ir parodė, ką daro.
Ant palangės stovėjo eilė senų laikraščio puodelių. Iš kiekvieno kyšojo žali bulvių daigai.
„Kodėl pirkti vazonėlius, kai laikraštis daro tą patį?”
Jonas paėmė vieną puodelį ir parodė: „Žiūrėk, paprastas laikraščio puodelis, toks, kokį seniau kavai naudodavo. Įdedu lengvos žemės, įkišu bulvę su daigais – ir viskas. Kovo pabaigoje persodinu į kibirą, gegužę jau kasu.”
Keturiasdešimt metų jis taip daro. Pradėjo eksperimentuoti dar sovietiniais laikais, kai vazonėlių nebuvo, o bulvių norėjosi anksti. Dabar tai sistema – su datomis, užrašais ir metų patirtimi.
„Kaimynai iš pradžių juokėsi, – prisipažino jis. – Dabar patys prašo pamokyti.”
Vasaris: kaip pažadinti bulves iš miego
Viskas prasideda vasario viduryje. Jonas ištraukia sėklines bulves iš rūsio ir perkelia į šiltesnę vietą – apie 15–18 laipsnių. Čia jos pradeda leisti daigus.
Svarbu pasirinkti ankstyvąsias veisles – jos greičiau noksta ir geriau tinka šitam metodui.
Po poros savaičių, kai daigai pasidaro trumpi ir tvirti – maždaug 1–2 cm – laikas sodinti į puodelius.
Laikraščio puodelis – tiesiog sulenktas laikraščio lapas, suformuotas į cilindro formą. Galima naudoti ir senas kavos puodeles ar jogurto indelius su skylutėmis dugne. Svarbu, kad būtų lengvas drenažas.
Į puodelį – lengva vazoninė žemė, bulvė su daigais į viršų, šiek tiek žemės ant viršaus.
Kovas: mėnuo ant palangės
Puodeliai stovi ant saulėtos palangės. Čia jie praleidžia maždaug mėnesį.
Jonas juos laisto saikingai – žemė turi būti drėgna, bet ne šlapia. Per daug vandens – daigai supūva.
Per tą laiką jis stebi kiekvieną puodelį: kurie daigai auga stipriai, kurie silpni, ar nėra ligos požymių. Silpnus išmeta be gailesčio – neverta gaišti laiko.
Kiekvieną savaitę užsirašo pastabas: temperatūra, kaip atrodo daigai, ar buvo problemų. „Per keturiasdešimt metų susikaupė tiek duomenų, kad jau žinau, ko tikėtis”, – sako jis.
Balandis: persodinama į kibirus
Kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje – priklausomai nuo oro – Jonas persodina daigus į didesnius indus.
Naudoja paprastus 10–15 litrų kibirus su skylėmis dugne. Į kiekvieną įdeda visą laikraščio puodelį – nereikia išimti, popierius suyra pats.
Užpila lengva žeme ir kompostu. Pastato šiltnamyje arba prie namo sienos – ten, kur šilčiausia.
Svarbus triukas: tamsios sienos ar tamsūs kibirai stipriau įkaista nuo saulės ir šildo šaknis. Bulvės mėgsta šiltą dirvą.
Laisto reguliariai, kartą per porą savaičių patręšia silpnu trąšų tirpalu.
Gegužė: derlius, kai kiti dar sodina
Kai bulvės pradeda žydėti – tai ženklas, kad po žeme jau formuojasi gumbai.
Jonas nekasa visų iš karto. Pirma atsargiai paknaisioja rankomis prie stiebo ir paima tik didžiausius. Mažesni dar auga toliau.
Gegužės pradžioje – pirmosios jaunos bulvytės. Tos pačios, už kurias turguje tuo metu prašo kosminių pinigų.
„Žinai, koks jausmas gegužę valgyti savo bulves? – klausia Jonas. – Kai visi dar tik sodina, o tu jau turi ant stalo. Neperkamas.”
Ar verta bandyti
Metodas reikalauja šiek tiek pastangų – reikia stebėti, laiku persodinti, nepamiršti palaistyti. Tai ne „pasodink ir pamiršk”.
Bet jei turi saulėtą palangę, porą kibirų ir noro eksperimentuoti – rezultatas vertas.
Jonas siūlo pradėti nuo kelių bulvių: „Pirmus metus bandyk su penkiomis. Pamatysi, kaip veikia, ko reikia tavo sąlygomis. Antri metai jau bus lengvesni.”
Laikraščio puodeliai, saulėta palangė ir keturiasdešimt metų patirties – kartais seni metodai veikia geriau nei nauji.
