Pirma pastebėjau liežuvį. Keistas jausmas – tarsi per didelis burnoje, šiek tiek skaudus. Galvojau – įsikandau miegodama. Praeis.

Nepraėjo.

Paskui pradėjo šlubuoti atmintis. Užmiršdavau žodžius pokalbio viduryje. Stovėdavau virtuvėje ir nežinodavau, ko atėjau. Galvojau – amžius, stresas, per mažai miegu.

Bet kai vieną rytą negalėjau prisiminti, kur padėjau raktus, kuriuos laikiau rankoje – supratau, kad kažkas negerai.

Gydytoja uždavė vieną klausimą

Nuėjau pas šeimos gydytoją Renatą. Papasakojau viską – liežuvį, atmintį, nuovargį.

Ji klausėsi, rašė, paskui paklausė: „O mėsą valgote?”

„Retai. Jau keli metai beveik nevalgau.”

Renata linktelėjo: „Manau, žinau, kas čia. Reikia kraujo tyrimo.”

„Dėl liežuvio?”

„Dėl visko. Bet įtariu vieną dalyką.”

Vienas žodis – B12

Po savaitės grįžau rezultatų. Gydytoja parodė skaičių ir pasakė: „B12 – kritiškai žemas.”

„Kas tai?”

„Vitaminas. Jo trūkumas sukelia viską, ką pasakojote – liežuvio uždegimą, atminties problemas, nuovargį. Netgi depresiją kartais.”

Sėdėjau ir negalėjau patikėti. Visus tuos mėnesius galvojau, kad senstu, kad stresas, kad gyvenimas. O čia – paprastas vitamino trūkumas.

„Kodėl man jo trūksta?”

„Nes B12 daugiausiai yra mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose. Jei retai valgote – organizmas išeikvoja atsargas.”

Gydymas – paprastesnis nei tikėjausi

Renata paskyrė injekcijas – kartą per savaitę, mėnesį. Paskui – tabletes kasdien.

„Rezultatų pajusite greitai. Bet pilnas atsigavimas užtruks kelis mėnesius.”

„O atmintis grįš?”

„Turėtų. Bet kuo ilgiau trūkumas tęsiasi – tuo sunkiau atstatyti. Gerai, kad atėjote dabar, o ne po metų.”

Pagalvojau apie visus tuos mėnesius, kai ignoravau simptomus. Ką būtų buvę, jei dar ilgiau laukčiau?

Po dviejų savaičių – pirmi pokyčiai

Liežuvis nurimo pirmas. Po savaitės – beveik normalus. Skausmo nebėra, tinimo nebėra.

Atmintis grįžo lėčiau. Bet po mėnesio jau nebestovėjau virtuvėje klausdama savęs, ko atėjau. Žodžiai nebedingdavo pokalbio viduryje.

Vyras pastebėjo pirmas: „Tu vėl normali.”

„Ką reiškia ‘vėl’?”

„Na, paskutinius mėnesius buvai… kitokia. Išsiblaškiusi. Dabar grįžai.”

Grįžau. Dėl vieno vitamino, kurio net nežinojau, kad man trūksta.

Dabar žinau, ko nežinojau

Gydytoja Renata pasakė dar vieną svarbų dalyką: „Daugelis žmonių gyvena su B12 trūkumu metų metus. Galvoja, kad tai depresija, stresas, senatvė, pervargimas. O iš tikrųjų – paprastas vitamino trūkumas, kurį lengva ištaisyti vienu kraujo tyrimu.”

Ji paaiškino, kad ypač rizikuoja tie, kurie valgo mažai mėsos, turi virškinimo problemų arba yra vyresni nei penkiasdešimt – tada vitaminas prasčiau įsisavina.

Dabar kas pusmetį tikrinu B12 lygį. Valgau daugiau žuvies ir kiaušinių. Geriu vitaminus profilaktiškai.

Ir kai draugės skundžiasi atmintimi ar nuovargiu – visada klausiu: „O B12 tikrinai?” Dažniausiai atsako: „Ką? O kas tai?”

Būtent. Niekas apie tai nežino, kol nepatiria pats. O tada jau gailiesi, kad nežinojai anksčiau.