Kelerius metus auginau arbūzus, bet rezultatas – nuvylė. Dideli, gražūs, bet beskončiai. Lyg vanduo su arbūzo forma.
Kaimynas Rimas, kurio arbūzai visada saldžiausi rajone, kartą pamatė mano nusivylusį veidą ir paklausė: „Ką po jais pili?”
„Kompleksinę trąšą,” – atsakiau. „Kaip visi.”
Jis papurtė galvą: „Ne. Reikia kitaip.”
Vištų mėšlas – bet teisingai
Rimas paaiškino: arbūzams ir melionams geriausiai tinka vištų mėšlas. Bet ne bet kaip – reikia skiedimo.
„Viena dalis mėšlo, penkios dalys vandens,” – pasakė jis. „1:5. Jei koncentruočiau – nudegsi šaknis.”
Jis paaiškino, kad vištų mėšlas labai stiprus – daug azoto ir amoniako. Neskiestas gali sunaikinti augalą per kelias dienas.
Bet praskiestas – tai geriausias maistas arbūzams.
Trys tręšimo etapai
„Ir laikas svarbus,” – tęsė Rimas. „Ne bet kada, o trimis etapais.”
Pirmas – kai pasirodo pirmieji tikrieji lapai. Antras – kai pradeda formuotis pumpurai. Trečias – kai užsimezga vaisiai.
„Būtent šiais etapais augalas labiausiai reikalauja maisto,” – paaiškino jis. „Kitais laikais – nereikia.”
Jis perspėjo: jei tręši per dažnai – augalas augins lapus, ne vaisius. Per retai – vaisiai bus maži ir nesaldūs.
Kaip tepti – ne ant lapų
Rimas parodė techniką: skiedinį pilti tiesiai po augalu, ant žemės. Ne ant lapų, ne ant stiebo.
„Jei pataikys ant lapų – gali nudegti,” – perspėjo jis. „Tik ant žemės, prie šaknų.”
Jis naudojo paprastą laistymo puodelį – apėjo kiekvieną augalą ir įpylė po litrą skiedinio.
Paprasčiau nebūna.
Purškimas ant lapų – papildomas triukas
„Dar vienas dalykas,” – Rimas pridūrė. „Kas dvi savaites – purškiu ant lapų kalio sulfatą.”
Jis paaiškino, kad kalis – tai tas elementas, kuris daro vaisius saldžius. Purškiant ant lapų, augalas įsisavina greičiau.
„Ryto arba vakarą,” – patikslino jis. „Ne per karštį, nes nudegsi lapus.”
Jis parodė savo arbūzą – prapjovė. Raudonas, sultingas, saldus kaip cukrus.
Mano pirmieji saldūs arbūzai
Padariau viską, kaip Rimas sakė. Praskiedžiau vištų mėšlą 1:5. Tręšiau trimis etapais. Purškiau kalio sulfatą.
Ir rugpjūtį – pirmą kartą per daugelį metų – mano arbūzai buvo saldūs. Tikrai saldūs.
Žmona paragavo ir paklausė: „Iš kur tokie? Pirkai?”
„Ne,” – atsakiau išdidžiai. „Užauginau.”
Kaimynai pradėjo klausinėti
Dabar kaimynai klausinėja, kaip man pavyko. Pasakoju tą patį, ką Rimas pasakojo man.
Vištų mėšlas. 1:5. Trys etapai. Kalio sulfatas.
Paprasti dalykai. Bet rezultatas – visiškai kitoks.
Tas kaimynas, kuris išmokė
Kiekvieną vasarą, kai pjaunu arbūzą, prisimenu Rimą. Vieną pokalbį prie tvoros.
Kelerius metus auginau beskončius arbūzus. O reikėjo tik paklausti to, kuris žino.
Dabar žinau ir aš. Ir perduodu kitiems.
