Ji gydė vėžį dvidešimt metų. Matė viską – ir stebuklus, ir tragedijas. Kai paklausiau, ar pati daro ką nors profilaktikai, atsakė netikėtai paprastai: „Geriu ramunėlių arbatą. Beveik kasdien.”
Pagalvojau – gal juokauja. Ramunėlės? Ta pati arbata, kurią girdė močiutė peršalus?
„Ne, rimtai. Tik ne todėl, kad ji gydo vėžį – to ji nedaro. O todėl, kad joje yra viena medžiaga, kuri domina mokslininkus jau dešimtmetį.”
Kas ta medžiaga ir kodėl ji įdomi
Medžiaga vadinasi apigeninas – tai flavonoidas, kurio gausu ramunėlėse, petražolėse ir salieruose. Laboratorijose jis patraukė dėmesį dėl neįprastų savybių.
Tyrimuose su ląstelių kultūromis ir gyvūnais apigeninas rodė gebėjimą sukelti vėžinių ląstelių žūtį, lėtinti navikų augimą ir trikdyti signalinius kelius, kurie padeda vėžiui plisti. Kai kuriuose eksperimentuose jo poveikis buvo palyginamas su chemoterapijos preparatais – tik su mažesniu toksiškumu.
Skamba įspūdingai. Bet čia ir prasideda sudėtingoji dalis.
Kodėl dar negalime džiūgauti
Onkologė pabrėžė tai, ko dažnai nepasakoma sensacingose antraštėse: beveik visi šie tyrimai atlikti laboratorijose arba su pelėmis. Žmogaus organizmas – visai kas kita.
Tyrimų su žmonėmis yra mažai, jie nedideli ir neduoda aiškių atsakymų. Niekas negali pasakyti, kokia dozė reikalinga, ar ji saugi, ar apigeninas iš arbatos puodelio apskritai pasiekia navikus reikiamomis koncentracijomis.
Tai nereiškia, kad tyrimai beverčiai. Jie rodo kryptį. Bet kelias nuo laboratorijos iki vaistinės trunka dešimtmečius – ir dauguma kandidatų jo neįveikia.
Ką ramunėlės tikrai gali duoti
Jei ne vėžio gydymą, tai ką? Onkologė nusijuokė: „Ramybę. Gerą miegą. Mažiau streso.”
Tai nėra menkniekis. Lėtinis stresas ir miego trūkumas – patys stipriausi rizikos faktoriai daugeliui ligų, įskaitant vėžį. Jei vakarinė ramunėlių arbata padeda atsipalaiduoti ir geriau išsimiegoti, tai jau reikšminga.
Be to, flavonoidai iš augalinio maisto ir arbatų turi antioksidacinių savybių. Jie prisideda prie bendros organizmo apsaugos – ne kaip vaistai, o kaip kasdienės mitybos dalis.
Kur dar rasti apigenino
Ramunėlės – ne vienintelis šaltinis. Petražolės turi net daugiau apigenino nei ramunėlių arbata. Įdėkite jų į salotas, sriubas, padažus – gausite ir skonio, ir naudingų medžiagų.
Salierai – dar vienas geras šaltinis. Tinka užkandžiams, sultims, troškiniams.
Esmė ne konkrečiame produkte, o įvairovėje. Kuo daugiau skirtingų daržovių ir žolelių valgote, tuo daugiau apsauginių medžiagų gaunate.
Ko niekada nedaryti
Onkologė buvo kategoriška dėl vieno dalyko: jokių papildų be gydytojo žinios, ypač gydantis nuo vėžio.
Didelės apigenino dozės gali pakeisti chemoterapijos preparatų veikimą – kartais sumažinti efektyvumą, kartais padidinti toksiškumą. Tai rimta rizika, kuri gali kainuoti gyvybę.
Arbatos puodelis ar petražolės salotose – saugu. Papildai iš interneto – visiškai kitas reikalas.
Jei gydotės onkologinę ligą ir norite ką nors keisti mityboje ar papilduose – kalbėkite su savo gydančiu gydytoju. Jis žino jūsų situaciją ir gali įvertinti sąveikas.
Ką iš to viso išsinešti
Grįžau namo ir užsiplikiau ramunėlių arbatą. Ne todėl, kad tikiu stebuklu. O todėl, kad supratau vieną paprastą dalyką: mokslas kartais patvirtina tai, ką žmonės darė šimtmečius.
Ramunėlės neišgydys vėžio. Bet galbūt padės geriau miegoti, mažiau stresuoti ir palaikyti organizmą – o tai irgi svarbu.
Onkologė pabaigė pokalbį taip: „Geriausia vėžio profilaktika – nuobodi. Nejudėti, valgyti daržoves, miegoti, nesirūkyti. Bet jei prie to pridėsi arbatos puodelį vakare – tikrai nepakenksi.”
