Kiekvieną vakarą kartojosi tas pats vaizdas. Kempinė gulėdavo ant kriauklės krašto, po ja telkšodavo drėgnas žiedas, o pati virtuvė kvepėdavo ne visai taip, kaip norėtųsi.
„Vėl bala prie čiaupo”, — atsidususi ištardavo žmona. Ir kaskart būdavo teisi.
Sprendimas atsirado ne parduotuvėje, o šiukšlių kibire — tuščiame šampūno buteliuke, kurį jau buvau beišmetąs. Iš jo per keliolika minučių gimė kempinės laikiklis, kabantis tiesiai ant čiaupo. Nemokamas. Paprastas. Ir, kaip paaiškėjo, veikiantis geriau, nei tikėjausi.
Kodėl kempinė virsta virtuvės problema
Šlapia kempinė — daugiau nei estetikos reikalas. Palikta gulėti ant paviršiaus, ji beveik neišdžiūsta.
Drėgmė kaupiasi apačioje. Kartu su ja kaupiasi kvapas. O nuolat drėgna aplinka tampa jaukia vieta bakterijoms.
Ne veltui virtuvės kempinė laikoma vienu labiausiai mikrobų mėgstamų daiktų namuose. Šiluma, drėgmė ir maisto likučiai — tobulas trejetas jų dauginimuisi. Kuo ilgiau kempinė lieka šlapia, tuo greičiau atsiranda tas būdingas apkartęs tvaikas.
Prie viso to prisideda ir amžinas netvarkos pojūtis. Stalviršis lieka šlapias, aplink čiaupą telkšo vanduo, o kriauklės zona atrodo apleista, net jei virtuvė ką tik sutvarkyta.
Būtent todėl svarbiausia — pakelti kempinę nuo paviršiaus ir leisti vandeniui laisvai nuvarvėti atgal į dubenį. Vos tik tai pavyksta, dingsta ir bala, ir kvapas.
Kaip iš buteliuko pasidaryti laikiklį
Reikia tik tuščio, išplauto šampūno buteliuko ir žirklių. Pirmiausia ant jo pažymėjau liniją — pakankamai žemai, kad indelis būtų gilus ir tvirtai laikytų kempinę.
Geriausiai tinka standesnio plastiko buteliukas. Jis išlaiko formą ir nesulinksta po kempinės svoriu, o ploni bei minkšti greitai praranda pavidalą.
Tada atsargiai išpjoviau pagal kontūrą, vieną pusę palikdamas nepjautą. Būtent ji tampa siaura rankenėle, kuri apsivynioja aplink čiaupą kaip kabliukas.
„Ar tik nesugadinsi buteliuko veltui?” — abejojo žmona, žiūrėdama į mano darbą.
Nesugadinau. Kraštus apkirpau ir išlyginau, kad nebūtų aštrūs ir neužkliūtų, o baigtas indelis tvarkingai užsimovė ant čiaupo. Ilgas plastikinis liežuvėlis tvirtai atsirėmė į vamzdį, o puodelis pakibo tiesiai po snapeliu — visada po ranka.
Kadangi plastikas lengvas, jis neapkrauna čiaupo ir nejuda net įdėjus kempinę. Svarbu tik vieną kartą nukreipti angą į išorę, kad kempinę būtų lengva ir išimti, ir įdėti atgal.
Prieš palikdamas laikiklį nuolatiniam naudojimui, kelis kartus jį nuėmiau ir vėl užmoviau, kad įsitikinčiau, jog gerai laikosi. Truputį pakoregavus kabliuko ilgį, jis nustojo slysti žemyn.
Kodėl drenažo skylutės keičia viską
Vien indelio neužtenka. Be angų vanduo susikauptų viduje, ir vietoj vienos balos gaučiau kitą — tik giliau paslėptą.
Todėl įkaitinta vinimi pradūriau kelias mažas skylutes puodelio apačioje ir apatiniuose šonuose. Karštas metalas plastiką perveria švariai, jo neįtrūkdamas.
Skyles dariau nedideles. Didelės tik susilpnintų dugną ir kempinė pro jas prasmegtų, o kelios adatos storumo angos vandenį nuteka, bet kempinę išlaiko vietoje.
Kelių angų visiškai pakanka. Vanduo nedelsdamas nuteka į kriauklę, o oras cirkuliuoja laikiklio viduje — kempinė džiūsta kur kas greičiau.
Būtent greitesnis džiūvimas ir išsprendžia kvapo problemą. Kuo trumpiau kempinė lieka drėgna, tuo mažiau spėja susikaupti nemalonaus tvaiko bei nešvarumų.
Jei po kelių savaičių pastebi, kad vanduo nuteka lėtai, angas galima praplatinti arba pridurti dar porą — kempinė vėl džius greitai.
Kur dar pritaikyti tą patį principą
Vos supratęs, kaip veikia paprastas pakabinamas indelis, ėmiau matyti jam vietą ir kitur. Tas pats iškirptas buteliukas puikiai laiko indų plovimo šepetį, kuris irgi mėgsta džiūti pakeltas, o ne gulėti baloje.
Panašiai galima pasidaryti ir mažą laikiklį muilui ar valymo pirštinėms prie kriauklės. Svarbiausia išlieka tie patys du dalykai — drenažo angos ir tvirtas kabliukas.
Vonioje toks indelis tinka kempinėlei ar šveitimo šepetėliui. Visur veikia ta pati logika: pakelk daiktą nuo paviršiaus, leisk vandeniui nutekėti — ir drėgmės problema išnyksta savaime.
Iš vieno didesnio šampūno buteliuko kartais išeina net du tokie laikikliai — vienas virtuvei, kitas vonios kambariui.
Tokie savadarbiai indeliai ypač praverčia vasarnamyje ar sodyboje, kur brangių priedų vežtis nesinori, o tvarkos norisi ne mažiau.
Ką dar verta patobulinti
Pagrindinis laikiklis veikia iškart, bet kelios smulkmenos jį padaro dar patogesnį. Angą verta pjauti taip, kad kempinė lengvai išlįstų, bet ir netyčia neiškristų plaunant indus.
Jei buteliukas spalvotas ar su ryškia etikete, ją nuėmus laikiklis atrodo kur kas dailiau. Kai kas net priderina jo spalvą prie virtuvės, kad savadarbis daiktas neišsiskirtų kaip atliekų perdirbinys.
Ir dar viena smulkmena: laikiklį pravartu kartkartėmis nuimti ir praskalauti, nes drėgnoje vietoje ilgainiui kaupiasi apnašos.
Verta pagalvoti ir apie tai, kur laikiklis kabės. Jei čiaupas storas ar neįprastos formos, kabliuko plotį galima pritaikyti — iškirpti šiek tiek platesnį arba pridurti papildomą lenkimą. Taip tas pats šablonas tinka beveik bet kuriai kriauklei.
Nuo tos dienos prie mūsų kriauklės nebeliko nei balos, nei to nemalonaus kvapo. Kempinė džiūsta pakibusi, stalviršis lieka sausas, o žmona, praeidama pro čiaupą, jau nebeatsidūsta. Retai kada penkiolika minučių ir vienas išmestas buteliukas pakeičia taip nedaug — ir kartu taip daug.
