Kieme prie statinės stovi Andrius, o žarna jo rankoje kaip tik vėl išsprūdo ir laisto taką.
„Matai? — jis grąžina žarną atgal į statinę. — Nusisuki minutei, o ji jau šokinėja lauk ir laisto batus. Metų metus taip kankinausi.”
Sprendimas, kurį jis galiausiai rado, kainuoja beveik nieko — paprasta medinė kaladėlė, tiksliau, lenta su viena skyle. Ir problema, erzinusi kiekvieną pavasarį, dingo per kelias minutes.
Skamba per paprastai, kad būtų verta straipsnio. Bet kas turi sodo statinę ar dažnai pilsto vandenį iš čiaupo, tą šokinėjančią žarną pažįsta puikiai — ir supranta, kiek nervų sugadina toks smulkus, atrodytų, niekelis.
Kodėl žarna vis iššoka
Kai vanduo bėga per žarną, jis ją stumdo. Srautas ir žarnos atatranka pamažu kelia galą aukštyn, kol jis peršoka per statinės kraštą. Rezultatas pažįstamas: perpiltas kraštas, bala aplink ir sugaištas laikas.
Blogiausia, kad tai nutinka kaip tik tada, kai nusisuki. Kol stovi ir laikai — viskas gerai. Vos atsitrauki kito darbo — žarna jau laksto po kiemą kaip gyva. Ypač stiprus spaudimas iš čiaupo tą efektą tik sustiprina: kuo galingesnis srautas, tuo labiau žarna nori išsprūsti.
Stabili atrama viską pakeičia. Kai žarnos galas laikomas centre ir panardintas, srautas lieka kontroliuojamas, o tau nebereikia stovėti šalia ir jos saugoti.
„Anksčiau pildydamas net nedrįsdavau atsitraukti, — juokiasi Andrius. — Dabar paleidžiu vandenį ir einu dirbti kitų darbų.”
Kaip pasidaryti laikiklį
Reikia storos lentos ar sijos gabalo, nupjauto pakankamai ilgo, kad jis bent 20 cm išsikištų už statinės skersmens. Toks ilgis leidžia lentai tvirtai remtis į kraštus ir nepasvirti nuo žarnos svorio.
Paviršius turi būti švarus, be įtrūkimų, kad gulėtų lygiai ir neslystų. Puikiai tinka bet kokios medienos atraižos — forma gali likti pati paprasčiausia, jokio dailidės meistriškumo nereikia.
Viename lentos gale išgręžiama arba išpjaunama anga, šiek tiek didesnė už žarnos skersmenį. Ji turi būti tokia, kad žarna praeitų tvirtai, bet nesibraižytų: kraštas lygus, tarpas minimalus. Per didelė skylė — ir žarna vėl klibės.
Angą lengviausia išgręžti plataus skersmens grąžtu-„perluku”, bet tinka ir keli mažesni gręžimai, paskui švariai sujungti peiliu. Kraštus verta lengvai apšlifuoti — tada aštri briauna nepjaus žarnos apvalkalo, o laikiklis tarnaus metų metus. Jei nori, skylę gali padaryti šiek tiek kūgio formos, plačiąja puse žemyn: taip žarna įsistato dar stabiliau.
„Svarbiausia — ta skylė, — pabrėžia Andrius. — Truputį laisvumo gerai, bet jei žioji per plačiai, visas sumanymas nueina niekais.”
Kaip juo naudotis — ir kada netinka
Lenta dedama skersai statinės krašto taip, kad abu galai remtųsi į priešingas puses, o skylė būtų virš angos. Ji turi gulėti lygiai, be siūbavimo. Jei kraštas siauras, galus galima šiek tiek pastumti į išorę, kad pagerėtų pusiausvyra. Tada žarna pervedama pro skylę į vandenį.
Ir viskas — vandenį galima paleisti be rankų. Žarna lieka centre, lentos svoris ją laiko vietoje, o tu gali nueiti ir grįžti vėliau, būdamas tikras, kad vanduo teka į talpą, o ne pro šalį. Vienas mažas patarimas: prieš paliekant verta sekundę patikrinti, ar srautas ne per stiprus — kad statinė nespėtų persipildyti, kol grįši.
Ribos irgi paprastos. Metodas puikiai tinka statinėms, kibirams ir kanistrams su plokščiu ar bent siauru tvirtu kraštu. Bet jei talpa be tvirto krašto arba stovi nestabiliai, lenta neturės į ką atsiremti — čia teks galvoti kitaip. Tas pats laikiklis lieka daugkartinis: šiandien statinei, rytoj kibirui, poryt kanistrui.
Kur dar pravers tas pats principas
Kai kartą pasidarai tokią lentą, greitai pastebi, kad ji tinka ne vien vandeniui iš čiaupo. Ta pati atrama laiko žarną renkant lietaus vandenį iš rinos, perpilant skystį iš vienos statinės į kitą ar pripildant laistytuvą.
Kam reikia dažnai, verta pasidaryti dvi skirtingas lentas — vieną su siauresne, kitą su platesne skyle, kad tiktų ir plonai, ir storai žarnai. Užima jos mažai vietos, o pakabintos ant vinies dirbtuvėje visada po ranka.
Norintys tvirtesnio sprendimo prie skylės iš apačios gali prisukti trumpą vamzdelio atkarpą — tada žarna įsistato dar giliau ir laikosi dar patikimiau. Bet dažniausiai to net nereikia: paprasta lenta su viena skyle padaro savo darbą. Kai kas skylę renkasi ne gale, o lentos viduryje — taip svoris pasiskirsto tolygiau ir laikiklis mažiau linkęs versti.
Tą pavasarį, kai pirmą kartą pasidėjau tokią lentą ant statinės ir ramiai nuėjau ravėti lysvių, supratau, kiek metų be reikalo prastovėjau prie tekančios žarnos. Grįžęs radau statinę pilną, taką sausą, o žarną — tvarkingai centre. Kartais patikimiausią sprendimą randi ne parduotuvėje, o dirbtuvių kampe gulinčioje medžio atraižoje. Ir kartais to, kas erzino metų metus, atsikratai per vieną popietę su gręžtuvu rankoje.
