Vieną rudens rytą apėjau sodą ir netekau žado. Beveik 70 % jaunų medelių stovėjo apnuogintais kamienais. Žievė nugraužta tolygiai, tarsi kas būtų nurėžęs peiliu.
Ne šernai. Ne liga. Kiškiai.
„Tai va kur jūs dingstat naktimis”, — sumurmėjau, žiūrėdamas į pėdsakus sniege. Gera žinia — sustabdžiau juos be jokių spąstų ir be žalos gyvūnams.
Kodėl žiemą jie taikosi būtent į tavo sodą
Kai miške ir laukuose pasibaigia minkštas maistas, kiškiai artėja prie sodybų ieškodami sultingos, maistingos žievės. Jauni vaismedžiai — mėgstamiausias taikinys, nes jų žievę lengva nugraužti.
Labiausiai kliūva obelims, kriaušėms ir slyvoms. Kai žievė nugraužiama aplink visą kamieną, sutrinka maisto medžiagų judėjimas — ir medis gali žūti.
Verta žinoti dar vieną dalyką: žiemą Lietuvos soduose pavojingi ne tik kiškiai. Pelėnai ir pelės jauniems medeliams neretai kenkia dar labiau — graužia žievę prie pat žemės, po sniegu. Todėl apsaugą geriausia galvoti iškart nuo abiejų.
Kvapų barjeras: česnakas, mėta, pelynas
Pigiausias pirmas žingsnis — kvapas. Aitrus česnako, mėtos ar pelyno aromatas užgožia žievės kvapą, ir sodas tampa mažiau viliojantis.
Paruošiu antpilą ir sausą dieną apipurškiu kamienus, žemesnes šakas ir dirvą aplink. Šviežias pelyno ar mėtos šakeles galima pririšti prie medelių ir keisti, kai kvapas išblėsta.
Medelyno pardavėja man kartą pasakė paprastą tiesą: „Kvapas veikia tik tol, kol jis stiprus. Palijo — kartok.” Nuo tada nebetingiu atnaujinti.
Tikra kliūtis: tinklelis ir eglišakės
Kai vien kvapo nepakanka, reikia fizinės kliūties. Kiekvieną kamieną apjuosiu smulkaus tinklelio apvalkalu iki maždaug vieno metro aukščio — tiek, kiek kiškis pasiekia atsistojęs, ir dar kiek daugiau gilaus sniego atvejui.
Tinklelį dedu laisvai, kad nevaržytų augimo, bet glaudžiai prie žemės, kad niekas nepralįstų iš apačios. Smulkios akutės sulaiko dantis, bet praleidžia orą.
Sena, patikima gudrybė — eglišakės, apvyniotos aplink kamieną spygliais į išorę. Kiškiui tai labai nemalonu, o medeliui — jokios žalos.
Ultragarsas, šviesos ir greitas patikros testas
Ten, kur žvėreliai atkaklūs, padeda papildomas sluoksnis: ultragarso įrenginiai ar mirksinčios šviesos. Jie veikia geriausiai kaip priedas, ne kaip tinklelio pakaitalas. Ir svarbu juos kartkartėmis perstatyti, kad gyvūnai nepriprastų.
Greitas testas, ar gynyba laikosi: po kiekvieno atlydžio ar snygio apeik sodą ir patikrink — ar tinklelis prigludęs prie žemės, ar kvapas dar juntamas, ar nematyti šviežių dantų žymių prie pat sniego.
Nuo tos žiemos praėjo keli sezonai. Tą pirmą rudenį maniau, kad prarasiu visą sodą. Dabar išeinu ryte, matau nepaliestus kamienus ir suprantu paprastą dalyką. „Nereikėjo kovoti su gyvūnais — tereikėjo padaryti savo sodą jiems nuobodų”, — dabar sakau kiekvienam, kuris skundžiasi apgraužtais medeliais. Ir sodyboje vėl ramu.
