Mano senelis, sulaukęs devyniasdešimties, kiekvieną rugpjūtį stebėdavo medžius. Ne šiaip sau.
„Kai lapai krinta per anksti, medis jau kalba”, — sakydavo jis, žiūrėdamas į kieme gelstantį klevą. Vaikystėje maniau, kad tai tik senoliškas prietaras.
Dabar nebe taip tikra. Nes tuose stebėjimuose būta ir kruopelės tiesos, ir gražios liaudies išminties, kurios šiandien beveik nebeliko.
Kodėl lapai krinta jau rugpjūtį
Pradėkime nuo to, kas paaiškinama. Rugpjūtį, kai dar tvyro vasaros šiluma, lapai gali imti gelsti ir kristi — dažniausiai dėl karščio ir ilgos sausros.
Ištroškusios šaknys nebepajėgia aprūpinti kiekvieno lapo, tad medis dalies jų tiesiog atsisako. Tai natūrali savisauga. Bet seni sodininkai už šio paprasto paaiškinimo matydavo daugiau — jiems ankstyvas lapų kritimas buvo tylus gamtos pranešimas.
Ką liaudyje reiškia ankstyvas lapų kritimas
Kaimo žmonių kalboje toks ženklas peržengdavo patį medį. Kai lapai imdavo byrėti dar vasarai tvyrant, tai skaityta kaip perspėjimas, kad metų laikas keičiasi anksčiau, nei tikėtasi.
Tokį kritimą laikė ne atsitiktinumu, o gamtos kalba pažįstamu kodu. Jis esą ragindavo ruoštis: pataisyti stogą, sukaupti atsargų, atidžiau stebėti dangų. Ženklas kviesdavo namus susitelkti, kol ruduo dar tik slapta artėja.
Kodėl žali lapai pranašavo šaltą žiemą
Įdomiausias tikėjimas siejosi su spalva. Žalio lapo kritimas buvo laikomas grėsmingesniu ženklu nei geltono — mat gyva spalva „turėtų” išsilaikyti iki tol, kol sezonas jau lūžta.
Kai medis numesdavo dar žalius lapus, sakydavo, kad metų laikas slapta sustandėjo ir žiema ateis su aštresniais dantimis. Esą šiluma per greitai išseko, palikdama sodus pažeidžiamus. Tokiuose namuose anksčiau imdavo krautis malkas ir tikrinti atsargas. Mokslo čia nedaug, bet nuojautos — apstu.
Ką reiškia lapai, nukritę po lietaus
Ne kiekvienas lapas buvo skaitomas vienodai. Senieji stebėtojai skyrė lapus, nukritusius nuo sausros, ir tuos, kurie nubyrėjo po lietaus.
Drėgna žemė ir atsigėręs medis esą rodė nepastovų sezoną — su dažnais lietumis ir tokia švelnia šiluma, kuri dar kurį laiką atitolina šalnas. Toks kritimas įspėdavo ne apie didelį šaltį, o apie drėgnas, permainingas dienas. Tie, kurie žinojo posakį, jausdavosi ramesni: medžiai tarsi kalbėjo pažįstama kalba.
Kaip senoliai skaitė rugpjūčio ženklus
Viską lemdavo kantrybė. Rugpjūtį seni gamtos stebėtojai atidžiai žvelgdavo į medžius, nes lapo kritimas šiltu oru retai jiems atrodydavo atsitiktinis.
Jie ramiai skaitydavo ženklus: žali lapai — atšiauri žiema, geltoni — tik vasaros nuovargis. Krito po sausros — laukdavo drėgmės stokos; krito po lietaus — tikėjosi drėgnesnio, švelnesnio rudens. Ar tai tiesa? Meteorologas tik nusišypsotų. Bet mano senelis, žiūrėdamas į tą klevą, dažniau būdavo teisus nei ne. „Gamta ženklus palieka tiems, kas kantrūs juos pastebėti”, — sakydavo jis. Ir šito, atrodo, joks orų pranešėjas dar neatstojo.
