Įtrūkimas draugų namo pamate atsirado tyliai — plonas kaip plaukas, ties kampu, kur žaliavo graži tujų eilė. Statybininkai patikrino drenažą, nuolydžius, lietvamzdžius. Viskas tvarkinga. Tada atvažiavęs arboristas Mindaugas pasižiūrėjo ne į namą, o į medžius.
– Kiek nuo sienos iki kamienų? – paklausė.
– Gal metras, – suskaičiavo draugas.
– Tai ir yra atsakymas, – linktelėjo jis.
Kuo tuja kenkia pamatams
Pati tuja pamato negriauna — ji keičia gruntą po juo. Tanki šaknų sistema driekiasi horizontaliai ir ištisus metus siurbia drėgmę iš žemės prie sienos. Molingame grunte tai pavojingiausia: netekęs drėgmės molis traukiasi, žemė sėda netolygiai, ir pamate atsiranda įtampa. Prisideda šalčio ir atodrėkio ciklai — vos pastebimas plyšelis per kelis sezonus virsta matomu įtrūkimu. Greitai augančios gyvatvorės atveju viskas vyksta dar sparčiau: kuo vešlesnė eilė, tuo daugiau vandens ji kasdien paima iš siauros juostos palei namą.
– Žmonės įsivaizduoja, kad šaknys turi kažką sulaužyti, – paaiškino Mindaugas. – O dažniausiai jos tiesiog nusausina gruntą. Namas sėda ten, kur medis geria. Molingas sklypas šiuo atveju pats rizikingiausias — smėlis tokių klaidų atleidžia daugiau.
Saugus atstumas — ne rekomendacija, o būtinybė
Nuo pastato iki tujos turi likti bent trys metrai. Tiek reikia, kad šaknys nesiektų grunto po pamatu, o prie sienos išliktų normali oro cirkuliacija: tankiai prie mūro priglausta tuja dar ir laiko drėgmę ant fasado, todėl siena ilgainiui žaliuoja ir samanoja. Tarp pačių augalų atstumas priklauso nuo veislės — siauroms gyvatvorių formoms užtenka pusantro metro, plačioms reikia iki penkių, kad lajos nesusipintų, o šaknys nekonkuruotų tarpusavyje. Matuojama ne nuo šakų, o nuo kamieno — ir ne pagal tai, kokia tuja yra dabar, o kokia bus suaugusi. Sodinukas iš vazono atrodo nekaltai, bet būtent šis apgaulingas mažumas daugumą gyvatvorių ir pastato per arti.
Kaimynystė, kurios tuja nepakenčia
Uogakrūmiai — pirmieji nukentėjusieji. Avietės, serbentai ir agrastai šalia tujų skursta ir menkai dera: spygliuotis iš dirvos pasiima ir vandenį, ir maisto medžiagas anksčiau už visus. Sekliomis šaknimis besilaikantys dekoratyviniai augalai lysvėje prie tujos auga lėčiau, blykšta, žydi vis kukliau — ir tai ne laikinas stresas, o nuolatinė konkurencija, kuri metams bėgant tik stiprėja. Padeda mulčias, atskiras laistymas ir sąžiningas atstumas: ką norite matyti derantį ir žydintį, sodinkite toliau nuo tujų juostos. Gerai tokią kaimynystę pakenčia nebent tokie pat nereiklūs visžaliai — bet derliaus iš lysvės prie spygliuočių tikėtis neverta.
Ką daryti, jei tuja jau auga per arti
Jauną, iki poros metrų augalą dar galima persodinti — geriausiai tai pavyksta vėsiu, drėgnu oru, iškasant kuo platesnį šaknų gumulą.
– Persodinti ar palikti? – paklausė draugas.
– Jaunas medis atleis, senas — nebe, – atsakė Mindaugas.
Suaugusios tujos kelti nebeverta: ji arba neprigis, arba ilgai sirgs. Realiau — riboti: įkasti šaknų barjerą tarp medžio ir pamato, neleisti apatinėms šakoms gulti ant grunto ir stebėti sieną. O planuojant naują gyvatvorę atstumą geriau pasimatuoti rulete iš anksto. Trys metrai popieriuje atrodo daug. Po dešimties metų atrodys kaip minimumas.
Draugai savo eilę galiausiai perkėlė giliau į sklypą — namas stovi ramiai, o tujos žaliuoja dar gražiau, nes gavo daugiau šviesos ir vietos. Prieš kasdami duobę naujam sodinukui, pridėkite prie sienos ruletę. O jūsų tujos kokiu atstumu auga nuo namo?
