Penkiolika tūkstančių zlotų. Už servizą, koks daugelio namuose dulka spintos gilumoje. Skamba kaip klaida, bet Lenkijoje tai jau realybė.
Vis daugiau žmonių atsigręžia į PRL laikų valgomuosius indus. Ir kai kurie „močiutės” rinkiniai staiga tampa verti tiek, kiek niekas nesitikėjo. Tik nuspėti, kuris jų auksas, o kuris eilinis porcelianas, moka toli gražu ne kiekvienas.
Kodėl seni indai staiga pabrango
Vertę kelia ne vien nostalgija. Susijungia trys dalykai: retumas, gera būklė ir atpažįstamas gamyklos ženklas.
Daugelis lenkų šias formas pažįsta iš vaikystės. Iš šventinio stalo, iš spintos, kurią atidaryti buvo galima tik per didžiąsias progas. Todėl ir emocinis ryšys stiprus — o kolekcinėje rinkoje emocija dažnai virsta kaina.
„Turėjom lygiai tokį patį, tik mama išdalino”, — atsiduso kaimynas, pamatęs nuotrauką internete. Jis pridūrė, kad dabar to nuoširdžiai gailisi.
Kolekcionieriai vertina originalius ženklinimus, laikmečio dizainą ir tai, kad visos dalys yra iš to paties komplekto. Tokių vientisų rinkinių lieka vis mažiau, todėl kaina kyla natūraliai. Prie to prisideda ir mada: interjero dizaineriai vėl mėgsta praėjusio amžiaus formas, o jaunesni pirkėjai ieško daiktų su istorija, ne serijinės masinės gamybos.
Kurie rinkiniai pasiekia aukščiausias kainas
Brangiausiai parduodami pilni Ćmielów ir Chodzież servizai. Tokie, kurie išlaikė gamyklinius ženklus ir beveik nenusidėvėjo.
Didžiausią vertę turi 7–9 dešimtmečių komplektai. Ypač tie, kur santūrus geometrinis raštas, pastelinės spalvos arba subtilus paauksavimas.
Žinomų dailininkų kurti kavos ir arbatos servizai, išsaugoti pilnos komplektacijos, gali kainuoti nuo 10 000 iki 15 000 zlotų. Svarbu, kad būtų visi puodeliai, lėkštės ir lėkštutės su derančiais dangteliais ir vientisu raštu. Trūkstant kad ir vieno puodelio, kaina rieda žemyn. Ypač ieškoma ribotų serijų ir ženklų su dailininko parašu — tokių pagaminta nedaug, todėl kolekcininkai dėl jų varžosi.
Kaip atskirti vertingą servizą nuo eilinio
Pirmiausia apverčiama kiekviena lėkštė. Apačioje ieškoma gamyklinio ženklo, modelio numerio, dailininko parašo — jie išduoda gamintoją ir laikotarpį.
Tada įvertinamas viso rinkinio vientisumas. Derantys raštai, tapati forma, lygi glazūra dažnai rodo pilną, originalų komplektą.
O štai kas vertę mažina. Atskilimai, sutaisyti įtrūkimai, išblukęs dekoras. Net kruopščiai užklijuota ąselė kolekcionieriaus akyje jau laikoma defektu. Vertintojai atsižvelgia ir į tai, ar servizas buvo naudojamas kasdien, ar saugotas šventėms — mažiau dėvėti rinkiniai visada brangesni.
„Iš pradžių maniau, kad mano servizas — auksas”, — juokėsi pažįstama, nunešusi jį įvertinti. Paaiškėjo, kad trūksta dviejų lėkštučių, o vertė iškart nukrito perpus.
Kur tokie indai keliauja iš rankų į rankas
Lenkijoje jie dažniausiai parduodami internetinėse prekyvietėse, antikvariatuose ir „vintage” bendruomenėse. Ten pirkėjai jau supranta skirtumą tarp eilinio buitinio porceliano ir kolekcinio rinkinio.
OLX, „Allegro” ir „Facebook” grupės tinka pilniems servizams su ženklais ir nepažeista dekoracija. Retesniems Ćmielów ar Chodzież dirbiniams labiau tinka aukcionų namai — jie pasiekia kolekcionierius, pasirengusius mokėti daugiau.
„Žmonės atneša tai, ką laikė šiukšlėmis”, — pasakojo antikvaras. Jis pridūrė, kad kartais po apdulkėjusiu rinkiniu slypi kelių tūkstančių vertė. Todėl prieš greitą pardavimą verta bent pasidomėti panašių rinkinių kainomis internete.
Pardavėjui verta įkelti aiškias nuotraukas, nurodyti matmenis ir sąžiningai pažymėti kiekvieną defektą. Taigi kitą kartą, prieš atiduodant „senus močiutės indus”, verta juos apversti ir pažiūrėti į apačią. Kartais būtent ten slypi visa istorija — ir netikėta vertė.
