Sode prie tvoros atsiverė skylė. Kaimynas stabteli, parodo pirštu.
„Čia gyvatė ar pelė?” — klausia atsargiai.
Geras klausimas. Nes atsakymas lemia, ar drąsiai kasi žemę toliau, ar geriau atsitrauki. Ir dažniausiai jį rasti galima per minutę — tereikia žinoti, į ką žiūrėti.
Kaip atrodo gyvatės urvas
Gyvatė retai kasa pati — ji dažniausiai užima jau paruoštą urvelį, paliktą graužikų ar kurmio. Todėl gyvatės anga būna apvali arba ovali, maždaug 3–8 cm pločio, lygiais kraštais ir tvarkinga.
Aplink ją beveik nematyti išstumtos žemės. Įėjimas tylus, paslėptas — po lapų paklote, palei šaknis, akmenį ar seną kelmą. Tokia vieta patraukia šešėliu, drėgme ir priedanga, todėl gyvatė čia gali glaustis tik laikinai.
„Jei skylė švari, o aplink nėra jokio kasinėjimo, verta būti atsargiam,” — pastebi patyręs sodininkas. Jis pataria niekada nekišti rankos vidun ir apžiūrėti angą tik iš saugaus atstumo, geriausiai pasišviečiant, o ne lendant arčiau.
Dydis ir forma — pirmas skirtumas
Būtent dydis ir forma greičiausiai išduoda šeimininką.
Gyvatės anga platesnė, apie 3–8 cm, ir erdvesnė — kad pralįstų liaunas kūnas. Kraštai lygūs, be draskymo žymių, tarsi anga būtų tiesiog nugludinta. Kartais įėjimas atrodo net kiek pailgas, prisitaikęs prie gyvūno formos.
Pelės ar pelėno urvelis mažesnis, apie 2,5 cm, ir ankštesnis. Jis dažnai glaudžiasi prie šaknų ar po žolės danga, o šalia matyti daugiau judėjimo. Trumpai tariant: didesnė ir švaresnė skylė — greičiausiai gyvatės; mažesnė ir apdraskyta — graužikų.
Ženklai, kad urve slepiasi gyvatė
Pirmas įrodymas — prie angos rasta išnara, plonas permatomas odos lukštas. Šalia gali gulėti ir išmatos: tamsios, cilindriškos, su balkšvu galiuku.
Pėdsakų greičiausiai nebus — gyvatės slysta beveik nepalikdamos žymių. Anga lieka nepaliesta, be lizdo medžiagos ar grūdų likučių. Kartais šalia matyti tik lengvą, lygią vėžę žolėje — ir daugiau nieko.
„Pamačiau prie skylės tokį permatomą lukštą — ir iškart supratau, kad ne pelė,” — juokėsi kaimo gyventoja. Ji sakė, kad tokią vietą apeina lanku ir netrikdo, o vaikams primena čia nesiartinti.
Ženklai, kad tai graužikų darbas
Graužikus išduoda smulkūs pėdsakai ir šviežiai sujudinta žemė prie krašto. Aplink dažnai mėtosi lizdo medžiaga — sukapotas popierius, augalų skaidulos, grūdų likučiai.
Žemė būna išstumta į išorę, nes graužikai landžioja pirmyn atgal. Pati skylė mažesnė ir vienodesnė nei gyvatės urvas, o judėjimo pėdsakų aplink daugiau. Kartais angų būna kelios greta — tai irgi graužikų požymis, mat jie kasa ištisus takelius.
Dažniausiai tokios skylės atsiranda palei pamatus, komposto krūvas, malkines ir tankius krūmynus — ten, kur šilta, sausa ir yra ką ėsti. Jei šalia laikai gyvūnų pašarą ar grūdus, angų greičiausiai daugės, tad verta patikrinti ir sandėliuką.
Ką daryti su urvu saugiai
Lietuvoje dažniausiai sutiksi nekenksmingą žaltį arba nuodingą angį — todėl atstumo laikytis verta visada, net jei atrodo, kad urvas tuščias. Žaltys, beje, yra saugomas, tad jo naikinti negalima, o angies įkandimo atveju reikia kuo greičiau kreiptis į medikus.
Užkimšti angą galima tik įsitikinus, kad gyvatės viduje nebėra, antraip užblokuota ji liks slėptis šalia. Neaktyvų urvą prikemši akmenimis ar vielos tinklu ir užpili žemėmis, mūvint pirštines. Paskui aplinkui nušienauji žolę ir patvarkai netvarką, kad naujam svečiui nebeliktų priedangos.
Gamta pati parodo, kas kur gyvena — tereikia atidžiau pažvelgti. O žinojimas, kokia skylė prieš tave, kartais vertingesnis už bet kokį įrankį rankose.
