Gintaras pirštu perbraukė per lubų siūlę ir papurtė galvą. Būtent čia, sako jis, viskas ir prasideda.
Pirties lubos niekada nesuyra iškart. Pirmiausia atsileidžia siūlės. Paskui sudrėksta izoliacija. Galiausiai pasiduoda garo barjeras — ir šiluma ima sunktis pro viršų, nors sienos dar visai sveikos.
Tvirtos, ilgai tarnaujančios lubos — tai ne vien stora lenta. Tai keli sluoksniai, sudėti teisinga tvarka. Ir viena kritinė detalė, apie kurią dažniausiai pamirštama. Būtent nuo jos priklauso, ar pirtis šilumą laikys metų metus, ar ims ją mesti pro plyšius jau po kelių sezonų.
Kodėl pro lubas dingsta šiluma
Šiltas oras kyla aukštyn. Pirtyje jis kaupiasi ties lubomis ir ieško menkiausio plyšio pabėgti.
Jei viršus neapšiltintas vientisai, lubos virsta pagrindiniu šilumos nutekėjimo keliu. Prie to prisideda ir drėgmė: garai skverbiasi į šaltesnius sluoksnius, neša energiją kartu ir palieka kondensatą ten, kur jo visai nereikia. Ilgainiui ta drėgmė ir pradeda ardyti medieną.
„Žmonės šildo pirtį vis ilgiau ir nesupranta, kur dingsta malkos”, — sako Gintaras. Atsakymas dažnai — virš galvos. Blogai apšiltintos lubos gali suvalgyti daugiau kuro nei visos sienos kartu sudėjus.
Kokia konstrukcija patikimiausia
Paprasčiausias ir tvirčiausias sprendimas savo rankomis — pakabinamos apkalos lubos, tvirtinamos prie sijų ar rėmo. Tokia konstrukcija palieka ertmę izoliacijai ir garo kontrolei, o vidus lieka tvarkingas.
Darbų eiga aiški. Pirmiausia išlyginamas rėmas. Tada klojama grubi danga, izoliacija ir garo barjeras. Apdaila tvirtinama paskiausiai. Kiekvienas sluoksnis turi savo vietą, ir jų sukeisti nevalia. Pakabinama konstrukcija turi ir kitą privalumą — ją vėliau lengva apžiūrėti ar pataisyti. Jei kur nors atsiranda drėgmės, ją pastebi anksti, o ne tada, kai jau supuvusi visa danga.
Bazalto vata — ta pati kritinė detalė
Būtent izoliacija dažniausiai nulemia, ar lubos tarnaus dešimtmečius, ar sezonus. Po konstrukcinėmis lubomis įrengiami 50×50 mm tašeliai, tarp jų — bazalto vata.
Ji atspari karščiui ir išlaiko formą, tad nesusigula ir nepalieka šaltų tarpų. Iš viršaus ištisai klojamas garo barjeras, prisegamas segikliu, o visos jungtys sandarinamos. Nuo šio sluoksnio vientisumo priklauso viskas: pralaidi vieta greitai virsta kondensato ir puvimo židiniu.
„Sutaupai ant vatos — permoki už malkas visą gyvenimą”, — juokiasi meistras. Vatos storį verta rinktis su atsarga: plonas sluoksnis pirtyje beveik visada pasirodo per menkas.
Kokia mediena atlaiko garą
Apdailai renkamasi drėgmei ir karščiui atspari mediena. Lietuvoje lengviausiai gaunama liepa ir drebulė — abi nešildo pirštų ir neišskiria sakų.
Liepa suteikia šviesų, jaukų paviršių; drebulė lieka stabili net po daugybės kaitinimų. Kedras irgi tinka ir maloniai kvepia, tačiau pas mus jis brangesnis ir dažniausiai užsakomas atskirai — tad daugumai liepa ar drebulė bus ir pigesnis, ir vietoje randamas pasirinkimas. Paprastų spygliuočių, išskyrus specialią termomedieną, apdailai geriau vengti — jie lašina sakus.
„Renkuosi tai, ką galiu nusipirkti čia pat, o ne užjūryje”, — priduria Gintaras. Toks požiūris ne tik pigesnis, bet ir patogesnis: pritrūkus lentos, ją nesunku papildyti.
Lentas rinkitės vienodo storio, sausas, be šakų. Prieš tvirtindami apdailą, dar kartą peržiūrėkite eilę: išlyginta danga, sausa bazalto vata, sandarus garo barjeras ir tik tada — apdaila su nedidele tarpo atsarga plėtimuisi. Tokia tvarka lubas paverčia iš sezoninio darbo dešimtmečių konstrukcija. O sausa mediena, kruopščiai suvestos sandūros ir vientisas garo barjeras kartu ir yra ta paslaptis, dėl kurios vienos lubos tarnauja trisdešimt penkerius metus, o kitos pradeda varvėti jau antrą žiemą.
