„Pjūklas nepjauna ne todėl, kad senas. O todėl, kad tu jo dešimt metų nė karto negalandai.”
Taip pasakė Kęstutis, senas medžio meistras, kai atnešiau jam savo rankinį pjūklą ir pasiskundžiau, kad tas nebeima net sausos pušies. Buvau pasiruošęs pirkti naują. Jis pavartė geležtę prieš šviesą, perbraukė nykščiu per dantis ir grąžino man.
„Naujo tau nereikia. Reikia spaustuvo, akmens ir pusvalandžio ramybės”, – ramiai pasakė jis.
Tą pusvalandį jis man parodė. Nuo tada nė vieno pjūklo nebesu išmetęs.
Ko iš tikrųjų reikia
Sąrašas trumpesnis, nei tikitės. Galandimo akmuo arba deimantinė plokštelė – tiks ir ta pati, kuria galandate virtuvės peilius. Spaustuvas, o jei jo nėra – dvi lygios medinės kaladėlės. Švari šluostė. Ir lašas mašininės alyvos pabaigai: tiks siuvamosios mašinos alyva ar universalus purškiklis iš ūkinių prekių.
Jokių elektrinių galąstuvų. Jokių specialių dirbtuvių. Viskas, ko reikia, dažniausiai jau guli garaže.
Svarbiausia – kad geležtė nejudėtų
Pjūklą įtvirtinkite spaustuve taip, kad dantys kyšotų vos per porą centimetrų virš žiočių. Jei spaustuvo neturite, suspauskite geležtę tarp dviejų kaladėlių ir priveržkite veržtuvais prie stalo krašto.
Kęstutis šito reikalavo griežčiausiai.
„Jei geležtė dreba – tu ne galandi, o gadini. Kiekvienas dantis gaus vis kitokį kampą”, – paaiškino jis, stukteldamas delnu per spaustuvą, kad parodytų, jog niekas nė nekrusteli.
Stabilumas čia lemia viską. Nejudanti geležtė leidžia rankai dirbti ritmingai ir tolygiai, o kiekvienam dančiui gauti vienodą briauną.
Kampas, kuris viską lemia
Akmuo prie danties glaudžiamas dvidešimties dvidešimt penkių laipsnių kampu. Praktiškai tai maždaug tiek, kiek ranka natūraliai pakrypsta laikant akmenį įstrižai briaunos.
Judesiai lengvi, be spaudimo, visada išilgai dantų linijos. Braukiate keletą kartų per dantį, pereinate prie kito, išlaikydami tą patį kampą nuo pirmo iki paskutinio. Jokio skubėjimo. Jokios jėgos. Spauskite ne raumenimis, o dėmesiu.
Perėję visą eilę, apsukite pjūklą ir pakartokite iš kitos pusės.
Patikrinimas, kuris nemeluoja
Pagaląstą geležtę išbandykite ant popieriaus lapo. Aštrus pjūklas kimba ir rėžia iš karto, be jokio spaudimo. Jei slysta ar plėšo – dar kartą pereikite dantis akmeniu.
Antras testas – sausa lenta. Geras pjūklas pjūvį pradeda pats, užtenka tik vesti ranką.
Pabaigoje nuvalykite geležtę sausa šluoste, patepkite dantis plonu alyvos sluoksniu ir pakabinkite pjūklą sausoje vietoje. Rūdys briauną naikina greičiau nei pjovimas.
Vieną dalyką Kęstutis liepė įsiminti visiems laikams: galąsti verta tik pjūklą paprastais, negrūdintais dantimis. Grūdinti dantys, kurie parduotuvėje blizga tamsiai, paprastam akmeniui nepasiduoda – juos ima tik deimantinė plokštelė, ir tai ne visada apsimoka.
Mano senasis pjūklas dabar pjauna taip, kad į naują nesinori nė žiūrėti. O visa paslaptis sutilpo į vieną meistro sakinį, kurį jis mestelėjo atsisveikindamas: „Įrankiai negenda, vaikine. Juos tik pamiršta.”
