Aštrų peilį prie moliūgo kotelio prikiši tik tada, kai vaisius jau tikrai pasiruošęs. Vienas neteisingas judesys — ir moliūgas, kuris galėjo ramiai gulėti iki pavasario, supus dar nespėjęs patekti į sandėlį. Visa laikymo sėkmė prasideda ne rūsyje, o būtent tą akimirką, kai nupjauni.
Puvinys retai atsiranda staiga. Dažniausiai jis užprogramuojamas anksčiau — per anksti nuimtu vaisiumi, nutrauktu koteliu ar nedideliu sumušimu, kurio net nepastebi laukdamas geresnio derliaus. Todėl svarbiausia ne pati laikymo vieta, o tai, kaip ir kada derlių nuimi.
Kada moliūgas tikrai subręsta
Moliūgai nuimami rudenį, kai vynmedžių augimas sulėtėja, o naktys atvėsta. Toks laikas leidžia vaisiams galutinai subręsti dar iki pirmųjų šalnų, kol žemė ir oras dar tinkami darbui.
Ankstyvosios veislės subręsta greičiau, todėl tinka trumpesniam sezonui. Vėlyvosios turi ilgiau pabūti ant augalo. Jei orai išlieka stabilūs ir šilti, derlių galima šiek tiek atidėti, bet niekada nepalikti po šalna. Net viena šalta naktis gali sugadinti vaisių taip, kad jis nebetiks laikyti, nors iš pažiūros atrodys sveikas.
„Kartą pavėlavau, užklupo šalna — pusė moliūgų nebetiko laikyti”, — atsiduso augintojas, iš tos klaidos pasidaręs išvadą. Vėsios, drėgnos naktys — ženklas, kad laikas skubėti.
Ženklai, kad metas pjauti
Prinokęs moliūgas pasako pats. Žievė tampa kieta, ir nagu ant jos nebelieka žymės. Spalva tolygiai sodrėja, o paviršius netenka to blizgesio, būdingo nesubrendusiems vaisiams.
Kotelis išdžiūsta, sumedėja, pagelsta ar paruduoja. Pakuteni moliūgą — ir jis atsiliepia dusliu, tuščiaviduriu garsu, o ne aštriu. Šalia esantys lapai gali blankti, nes augalas jau baigia darbą. Kai sutampa keli tokie ženklai iš karto, spėlioti nebereikia — moliūgas subrendęs.
Pjauk švariai ir kelk atsargiai
Aštriu peiliu ar genėjimo žirklėmis moliūgas nupjaunamas švariai, paliekant maždaug penkių–dešimties centimetrų kotelį. Nutraukti negalima — pažeista vieta prie kotelio pirmoji ims pūti.
Keliant moliūgą, laikoma abiem rankomis už pagrindo, o ne už kotelio. „Visi griebia už uodegėlės, o ji nulūžta kartu su gabalu žievės”, — paaiškino sodininkė, ne vieną derlių sunešusi į rūsį. Įbrėžimai, sumušimai ir kritimai — tiesus kelias į gedimą.
Nešant iš daržo, moliūgus verta dėti į išklotą dėžę ar krepšį, kad transportuojant jie nesitrankytų vienas į kitą. Net nedidelis smūgis, kurio iš karto nepamatai, po kelių savaičių gali virsti minkšta, pūvančia dėme.
Vytinimas ir laikymas be puvinio
Nuimtus moliūgus reikia nuvalyti nuo žemių, bet ne plauti — geriau nušluostyti, kad žievė liktų sausa ir nepažeista. Tada keletą dienų palaikyti šiltoje, vėdinamoje vietoje, kad luoba sukietėtų, o smulkios žaizdelės užgytų. Šis trumpas vytinimas dažnai ir lemia, ar moliūgas išgulės kelis mėnesius, ar ims minkštėti jau po kelių savaičių.
Laikomi moliūgai guli sausoje, tamsioje, vėdinamoje patalpoje, kur temperatūra neviršija dešimties laipsnių, o drėgmė laikosi apie 50–70 procentų. Kiekvienas vaisius dedamas ant vėdinamo padėklo, niekada tiesiai ant drėgnų grindų ar prie sienos. Tarp jų paliekama vietos, kad oras laisvai judėtų aplink kiekvieną. „Pamiršau vieną prie pat sienos — ir tik jis vienas supuvo”, — pridūrė bičiulis, nuo tada paliekantis tarpą orui.
Prieš nešant moliūgą į sandėlį, verta greitai jį pasitikrinti. Ar žievė kieta ir be žymių? Ar kotelis sausas ir sveikas? Ar pakuteno garsas duslus? Ar niekur nėra minkštos, drėgnos vietos? Jei visi atsakymai teigiami — toks moliūgas lauks pavasario ramiai. O tuos, kurie turi bent vieną įtartiną ženklą, sudėk atskirai ir suvartok pirmiausia.
