Kibimas krito iki nulio, o žuvys tebėra po kojomis — penkios priežastys, kurias žvejai praleidžia

atkaklumas veda į sėkmę

Kibimas nutrūksta — ir pirmoji mintis beveik visada klaidinga. Atrodo, kad žuvys tiesiog išplaukė. Iš tikrųjų jos dažniausiai tebėra šalia: tik persikėlė į pavėsį, į gilesnę duobę ar į švaresnę srovę.

„Žuvys niekur nedingo, — kartą prie ežero išgirdau iš kaimyno. — Tu tiesiog žvejoji ten, kur jų nebeliko.” Tądien tai nuskambėjo kaip priekaištas. Vėliau — kaip geriausias patarimas. Dažniausiai užtenka vieno mažo pakeitimo, ir diena apsiverčia.

Kodėl žuvys nustoja kibti

Žuvys pasitraukia, kai aplinka nustoja atrodyti saugi. Tuščia pakrantė, drumzlinas vanduo, dingusi vandens augalija — visa tai joms yra ženklas ieškotis geresnės vietos.

Skaidriame vandenyje jos tampa itin atsargios. Seka kiekvieną šešėlį. Krūpteli nuo menkiausio judesio.

Prisideda ir kvapai. Benzino, kvepalų ar dūmų dvelksmas ant rankų atbaido greičiau, nei atrodo. O karšti, be vėjo orai ir tam tikros mėnulio fazės maitinimąsi natūraliai pristabdo.

Kada verta ieškoti pavėsio ir vėsesnio vandens

Kai karštis išstumia žuvis nuo seklumų, jos traukiasi ten, kur vėsiau ir tamsiau. Virš vandens palinkę medžiai, lieptų šešėliai, žolių kraštai ir gilesnės įdubos — visa tai jų slėptuvės nuo saulės.

Skaidriame vandenyje judėk tyliai ir lėtai. Žuvys pastebi net mažiausią sujudimą prie kranto.

Vidurdienis būna sunkus. Ankstyvas rytas, vėlyvas vakaras ir debesuoti tarpsniai duoda kur kas daugiau.

Pakeisk kabliuką arba montažą

Kartais žuvys yra šalia, bet masalo neliečia. Tada padeda ne naujas jaukas, o mažas įrankių pakeitimas.

„Tas pats sliekas ant mažesnio kabliuko — visai kita žuvis, — sako patyrę žvejai. — Pabandyk, ir pamatysi.”

Plonesnė valo viela, kitoks montažas ar smulkesnis kabliukas masalą padaro natūralesnį ir lengviau paimamą. Svarbu keisti po vieną dalyką ir stebėti, kaip reaguoja vanduo — kitaip nesuprasi, kas iš tiesų suveikė.

Saugokis drumsto ar užteršto vandens

Purvinas, vangus, nenatūraliai kvepiantis vanduo dažnai rodo prastą vietą. Ten žuvys mažiau maitinasi ir laikosi arčiau priedangos.

Stebėk paviršių. Naftos plėvelė, šiukšlės, sustojęs vanduo be jokio gyvybės ženklo — tai kvietimas eiti toliau. Švaresnis ruožas už kelių dešimčių metrų dažnai grąžina ir žuvį, ir pasitikėjimą.

„Jei vanduo atrodo miręs, tai jis ir yra miręs, — nukirto vienas senbuvis. — Nešvaistyk tam ryto.” Kartais protingiausia žvejyba — tiesiog atsikelti ir pereiti kelias dešimtis žingsnių.

Kaip mėnulio fazės keičia kibimą

Per pilnatį ir jaunatį žuvys neretai juda daugiau, o ėda mažiau. Kibimų sumažėja, žuvys laikosi giliau arba maitinasi trumpais protrūkiais.

Patyrę žvejai mėnulio ciklo nelaiko paslaptimi — laiko planavimo dalimi. Stabilesnes fazes jie pasižymi kalendoriuje ir tiesiog laukia patogesnės dienos.

Kitą kartą, kai plūdė sustings, prabėk mintyse penkis klausimus. Ar ne per karšta ir tvanku? Ar vanduo švarus? Ar kabliukas ne per didelis? Ar žvejoji pavėsyje? Kokia šiandien mėnulio fazė? Dažniausiai kliūna ties vienu iš jų — ir būtent ten slypi tavo diena.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

You May Also Like