Senelio sode augdavo viskas — obelys, kriaušės, serbentai. Bet vieno augalo jis tikrai nebūtų atpažinęs. Smailialapė aktinidija — vijoklis, kuris per kelerius metus apraizgo pavėsinę ir apdovanoja mažais vaisiais su lygia, plona odelėle. Lupti nereikia. Skanūs tiesiai nuo šakos.

Klaida, nuo kurios daugelis pradeda

Dažniausia klaida — sodinti mini kivius per atvirą, vėjuotą vietą ir tikėtis derliaus pirmaisiais metais. Augalas prigys. Augs. Bet nei žydės, nei ves vaisių. O antra klaida — pasodinti tik moteriškus augalus be vyriško apdulkintojo.

Aktinidijai reikia saulėtos, nuo vėjų apsaugotos vietos su derlinga, gerai drenuojama dirva. Šalnų duburiai — blogiausias pasirinkimas, nes ankstyvieji pavasario pumpurai ten pažeidžiami pirmieji.

Drėgmė turi būti tolygi, bet niekada neužsistovinti. Perteklinis vanduo šaknų zonoje — greitas kelias į šaknų puvinį ir augalo žūtį.

„Aš pirmą kartą pasodinau tiesiog prie tvoros, nes ten buvo vietos”, — papasakojo viena sodininkė. — „Po dvejų metų supratau, kodėl jis neauga — ten buvo šešėlis ir vėjo koridorius.”

Kaip iš tikrųjų pasiekti derlių

Pirmiausia — atrama. Tvirta pavėsinė, vielos ant stulpų arba treliažas. Mini kiviai yra stiprūs vijokliai, kurie greitai apauga bet kokią konstrukciją. Be atramos šakos susipina, oras necirkuliuoja, o vaisiai nesubręsta tolygiai.

Genėjimas — būtinas. Pavasarį pririšti jaunus ūglius, vasaros pradžioje pašalinti silpnuosius, vėlyvą žiemą sutrumpinti ilgus. Pirmaisiais metais palikti vieną pagrindinį stiebą — tai formuoja visą būsimą struktūrą.

Antra — apdulkinimas. Daugumai veislių reikia ir vyriško, ir moteriško augalo. Vienas vyriškas gali apdulkinti iki šešių moteriškų. Yra ir savaime derinčių veislių, tačiau derlius paprastai mažesnis.

Tręšimas aktyvaus augimo metu — subalansuotas, be azoto pertekliaus. Laistymas — reguliarus, ypač karštomis vasaromis, kai vaisiai pilnėja ir bręsta.

„Trečiais metais pagaliau supratau, kiek mažai reikia — tinkama vieta, atrama ir kantrybė”, — nusišypsojo sodininkė. — „Derlius atėjo pats.”

Žiemos apsauga Lietuvos sąlygomis

Smailialapė aktinidija žiemoja iki minus trisdešimties — tai viena priežasčių, kodėl ji tinka Lietuvai geriau nei daugelis kitų egzotinių vaismedžių. Tačiau pavasario šalnos gali pažeisti jaunus ūglius ir žiedpumpurius, ypač ankstyvą kovą ar balandį.

Prognozuojamų šalnų metu ūglius verta uždengti agroplėvele. Mulčias dengia šaknų zoną, bet neliečia stiebo — taip palaikoma pastovi dirvos temperatūra. Šaltesnėse vietovėse vazoniniai augalai perkeliami po stogu.

Svarbiausia — vietos parinkimas. Siena ar užtvara nuo vėjo suteikia papildomą apsaugą, kuri kartais lemia skirtumą tarp gausaus derliaus ir tuščių šakų.

„Pas mus šalia namo sienos auga jau penktus metus”, — papasakojo kitas sodininkas. — „Šalna nė karto nepakenkė, nes siena sulaiko ir vėją, ir šilumą.”

Ką gausite už kantrybę

Maži, lygiaodžiai vaisiai su saldžiu skoniu, primenančiu tiek kivį, tiek agrestą. Tinka šviežiems užkandžiams, vaisių salotoms, desertams, uogienėms ir sultims. Vienas suaugęs vijoklis duoda kelis kilogramus per sezoną — pakankamai, kad užtektų ir šeimos stalui, ir kaimynams.

O pats augalas — tanki žalia siena, kuri papuošia kiemą ir suteikia jaukumo net pilką rudens dieną. Lietuvoje veislių galima rasti specializuotose sodininkystės parduotuvėse — populiariausios yra ‘Issai’, ‘Geneva’ ir ‘Ken’s Red’.

Senelis sakydavo — geriausias augalas sode yra tas, kuris duoda ir grožio, ir naudos. Mini kiviai daro abu.