Du trečdaliai sodininkų, nuolat auginančių tą patį augalą toje pačioje vietoje, per trejus metus praranda iki pusės dirvos derlingumo. Ir dažniausia priežastis — ne oras, ne kenkėjai, o viena dažna klaida, kurią daro beveik visi.
Pati ją dariau penkerius metus su saulėgrąžomis. Kiekvieną pavasarį — ta pati lysvė. Kiekvieną rudenį — vis menkesni stiebai ir smulkesnės galvutės. Kol viena agronomė paaiškino, kas iš tikrųjų vyksta po žeme.
Kurie augalai ryja dirvą greičiausiai
Rapsai, kukurūzai ir saulėgrąžos — visi jie per vieną sezoną iš dirvos pašalina milžiniškus azoto, fosforo, kalio ir vandens kiekius. Lietuvoje jie auginami plačiai, tiek laukuose, tiek soduose.
Rapsai ypač reiklūs azotui — po jų lysvė dažnai lieka smarkiai nualinta. Kukurūzai sparčiai eikvoja derlingumą intensyvaus vegetatyvinio augimo metu. O saulėgrąžos yra tikros specialistės: jos išsiurbia ir maistines medžiagas, ir drėgmę, palikdamos sausą, išsekusią šaknų zoną.
„Saulėgrąža — gražus augalas. Bet ji valgo viską, ką randa,” — paaiškino agronomė Inga. „Po trejų metų toje pačioje vietoje dirva atrodo kaip smėlis.”
Kodėl ankštiniai — ne išimtis
Žirniai, pupos ir lęšiai dažnai laikomi dirvos geradariais — jie fiksuoja azotą per šaknų gumbelius. Bet tai tik dalis tiesos.
Kai augalą auginate sėkloms, jam reikia daugybės azoto baltymingoms sėkloms subrandinti. Gumbelių bakterijos tiekia dalį, bet retai padengia visą poreikį. Be pradinio tręšimo augalas gali išsemti didelę dalį dirvoje esančio azoto.
„Tai populiarus mitas,” — pridūrė Inga. „Ankštiniai praturtina dirvą tik tada, kai juos supjaunate ir įterpiante kaip žaliąją trąšą — ne kai nuimate derlių ir išsinešate sėklas.”
Kaip atkurti nualintą dirvą
Nuskurdinta lysvė pirmiausia turėtų gauti komposto ir gerai perpuvusio mėšlo. Tai atkuria struktūrą ir mikrobinį aktyvumą, kurio mineralinės trąšos vienos nesugrąžina.
Mineralinis tręšimas gali ištaisyti konkrečius trūkumus, bet jis geriausiai veikia kartu su organine medžiaga. Dengiamasis augalas — baltosios garstyčios, facelija ar žieminiai rugiai — apsaugo likusį derlingumą nuo erozijos ir išplovimo. Visi trys Lietuvoje prieinami lengvai ir nebrangūs. Sėklų galima rasti bet kurioje sodininkystės parduotuvėje, o pasėjus rudenį jie spėja sutvirtinti dirvą iki pavasario.
Humuso stokojančioje dirvoje prieš persodinant būtinas pakartotinis papildymas — kitaip nauji augalai vėl augs silpnai ir ciklas kartosis.
Kaip šerti tuos, kurie daug eikvoja
Kukurūzams naudingas papildomas azotas ankstyvo žydėjimo metu. Saulėgrąžoms reikia gausaus tręšimo sodinimo duobėje ir viso augimo laikotarpiu. Rapsams būtinas stiprus azoto papildymas dar prieš vegetaciją.
Organines trąšas — kompostą, humusą — reikėtų įterpti prieš sodinimą, o vėliau papildyti tiksliai dozuotomis mineralinėmis trąšomis. Tokia kombinacija veikia geriau nei bet kuris komponentas atskirai.
Bet svarbiausia taisyklė — niekada neauginti to paties augalo toje pačioje vietoje du sezonus iš eilės. Po saulėgrąžų — pupas. Po kukurūzų — bulves. Po rapsų — javus.
Mano senelė tai žinojo be jokių knygų ir be jokių trąšų skaičiuoklių. „Žemė — kaip žmogus,” — sakydavo ji. „Jei vis tą patį valgai — susilpnėji.” Tą paprastą tiesą supratau tik tada, kai mano saulėgrąžos nustojo augti.
