Močiutė niekada neleisdavo ragauti braškių turguje. „Nosimi pažiūrėk, akimis pažiūrėk, bet į burną nedėk,” — kartodavo ji kiekvieną vasarą prie prekystalio. Tada atrodė, kad ji tiesiog per daug atsargi. Dabar, žinant, kas iš tikrųjų gali slypėti ant neplautų uogų, aišku — ji buvo teisi.
Kas slypi ant neplautų braškių
Braškės auga žemai, beveik prie pat dirvos. Jų porėta odelė sugeria viską, kas aplinkui — dirvožemio daleles, organinių trąšų likučius, gyvūnų išmatų pėdsakus. Ir tai dar ne viskas.
Ant paviršiaus gali būti pesticidų ir fungicidų likučių, kurie nenuplauti lieka net ir tada, kai uoga atrodo tobula. Turguje prie to prisideda ir žmogiškasis faktorius — dešimtys rankų, kurios liečia tą patį padėklą, dulkės nuo pravažiuojančių automobilių, musės.
„Viena neplauta braškė gali turėti helmintų kiaušinėlių, E. coli ar net hepatito A viruso,” — paaiškino viena maisto saugos specialistė. „Ir tai ne teorija. Tai laboratoriniai tyrimai.”
Greitas paragavimas iš dėžutės nėra joks saugumo patikrinimas. Tai tiesiog rizika, kurią dauguma žmonių prisiima net nesusimąstydami.
Kaip atpažinti gerą braškę be ragavimo
Akys ir nosis pasakys daugiau nei liežuvis. Sveika braškė turi tolygią raudoną spalvą be blyškių ar žalsvų plotų. Paviršius tvirtas, bet ne kietas. Jokių mėlynių, jokių įdubimų, jokių drėgnų dėmių.
Taurėlapiai — vienas patikimiausių ženklų. Švieži, žali, standūs — vadinasi, uoga nuskinta neseniai. Pavytę, patamsėję, susiraukšlėję — vadinasi, ji jau keliauja ne ta kryptimi.
„Jei koteliai rudėja — braškė jau senokai nuskinta,” — pridūrė specialistė. „O jei matote pelėsio nors ant vienos uogos padėkle — geriau imkite kitą.”
Visa dėžutė turėtų būti vertinama kaip visuma. Kelios gražios braškės viršuje nieko nereiškia, jei apačioje slypi suminkštėjusios.
Ką pasako kvapas
Prinokusi braškė skleidžia stiprų, ryškų, saldų aromatą — tokį, kurį pajunti dar prieš priartėdamas. Jei reikia kelti prie nosies ir ieškoti kvapo — uoga greičiausiai beskonio ir vandeniška. Tokia braškė galbūt augo per greitai, buvo nuskinta per anksti arba per ilgai keliavo iki prekystalio.
Žolės ar pelėsio atspalvis aromatas — dar blogesnis ženklas. Tai rodo, kad uoga arba per ilgai stovėjo, arba buvo laikoma netinkamomis sąlygomis, kur drėgmė ir šiluma paspartino gedimą.
Kvapo tikrinimas yra greitesnis, paprastesnis ir saugesnis nei ragavimas. Ir jis beveik niekada nemeluoja — geras kvapas reiškia gerą skonį, silpnas — silpną.
Kaip saugiai pasirinkti
Renkitės pardavėjus, kurių prekystaliai švarūs ir braškės laikomos vėsioje vietoje, ne tiesiogiai saulėje. Jei uogos stovi ant karšto asfalto be jokio pavėsio — jos jau kenčia, net jei atrodo gerai. Karštis pagreitina brendimą ir gedimą vienu metu.
Parvežus namo — neplauti iš karto, jei dar nevalgysite. Drėgmė pagreitina gedimą ir pelėsio atsiradimą. Plauti tik prieš pat valgymą, po šaltu tekančiu vandeniu, švelniai maišant rankomis. Jokių muilo ar valymo priemonių — pakanka vandens srauto.
Laikyti šaldytuve, vienoje eilėje ant popierinio rankšluosčio, kuris sugeria perteklinę drėgmę.
Močiutė to nemokė iš knygų. Ji tiesiog žinojo, kad turguje akys ir nosis saugo geriau nei liežuvis. Ir kad geriau parsinešti namo ir nuplauti, nei paragauti ir gailėtis.
