1,3 centimetro per mėnesį. Tiek Meksiko kasmet praranda aukščio. Skamba nedaug — kol suskaičiuoji, kad per dešimtmetį tai penkiolika centimetrų. O kai kuriose zonose — dvigubai daugiau.
Šiuos skaičius užfiksavo ne vietiniai matininkai. Juos parodė NASA radarų sistema iš kosmoso. Ir tai, ką ji mato, atrodo kaip lėta katastrofa.
Miestas ant ežero, kurio nebėra
Mindaugas, urbanistikos ir geomorfologijos dėstytojas, paaiškino istoriją, kuri prasidėjo prieš penkis šimtus metų.
— Meksikas pastatytas ten, kur kadaise buvo ežeras, — pasakė jis. — Po miestu yra vandeningasis sluoksnis — didžiulė požeminė vandens talpa. Šešiasdešimt procentų geriamojo vandens pumpuojama iš ten.
Problema — kai vandenį pumpuoji, požemyje lieka tuštuma. Molis, ant kurio stovi pastatai, pradeda slėgtis. Suspaudžiamas iš viršaus pastatų svoriu. Ir iš apačios — tuščio sluoksnio traukiamas žemyn.
— Tai ne žemės drebėjimas, — pridūrė Mindaugas. — Tai lėtas grimzdimas. Toks lėtas, kad jo nepajauti kojomis. Bet palydovai mato viską.
Ką rodo NISAR palydovas
NASA NISAR radarų sistema matuoja žemės paviršiaus pokyčius milimetrų tikslumu. Ir Meksiko duomenys — vieni blogiausių planetoje.
Atskirose miesto zonose — du centimetrai per mėnesį. Dvidešimt keturi centimetrai per metus. Tai reiškia — grindys po kojomis leidžiasi greičiau, nei auga vaikas pirmaisiais metais.
Tarptautinio oro uosto zona — viena labiausiai paveiktų. Keliai skilinėja. Pastatai pasvyra. Geležinkelio bėgiai deformuojasi.
— Kai pasviręs pastatas yra Pizoje — tai turizmo atrakcija, — pasakė Mindaugas. — Kai pasvirę šimtai pastatų mieste su dvidešimt dviem milijonais žmonių — tai infrastruktūros krizė.
Problema be paprastos išeities
Nustoti pumpuoti vandenį — neįmanoma. Dvidešimt du milijonai žmonių negali likti be geriamojo vandens. Atvesti vandenį iš kitur — brangiausia infrastruktūros programa šalies istorijoje.
O grimzdimas nesustoja. Net jei rytoj išjungtų visas siurblines — molis jau deformuotas. Jis nebegrįš atgal. Fizika čia negailestinga.
— Žmonės galvoja — jei nematau, vadinasi, nevyksta, — pasakė Mindaugas. — Bet centimetras per mėnesį per dešimtmetį tampa metro ir puse. Tai aukštas, kurio niekada nebeatgausi.
Lėčiausia katastrofa pasaulyje
Specialistai vartoja terminą, kuris skamba kaip perspėjimas — „nulinė diena.” Diena, kai geriamojo vandens atsargos baigsis. Ne laikinai. Visam laikui.
Kol kas tai scenarijus. Ne prognozė. Bet tendencija — aiški. Vandens lygis požemyje krenta. Paviršius leidžiasi. Infrastruktūra trūkinėja.
Meksikas grimzta po truputį. Kasdien. Be garso, be drebėjimo, be aliarmo signalo. Ar yra kitas miestas pasaulyje, kuris skęsta po savo paties kojomis taip tyliai?
