Pavasarį atėjo trys siuntiniai iš eilės. Vienas didesnis už kitą. Ir kiekviename — kalnas pakuočių putplasčio, kuriam vieta tik konteineryje. Bent jau taip galvojau, kol nepradėjau skaityti, ką su juo daro sodininkai kitose šalyse.
Idėja atrodė keistai. Susmulkinti polistireną ir įmaišyti į vazonų žemę. Ne kaip izoliaciją. Ne kaip apsaugą nuo šalčio. O kaip dirvožemio priedą — panašiai kaip perlitą ar vermikultą, tik visiškai nemokamai. Užsienio sodininkai tai daro jau seniai. Lietuvoje apie tai beveik niekas nekalba.
Kodėl tai iš viso veikia
Susmulkintos polistireno granulės nesugeria vandens. Bet jos sukuria oro kišenes — smulkius tarpus, per kuriuos šaknys gauna deguonį, o perteklinis vanduo laisvai nuteka žemyn.
Eglė, sodininkė iš Kauno, augalus pakeltose lysvėse augina jau penkiolika metų. „Molinga žemė po lietaus sustingsta kaip plyta,” pasakojo ji. „Įmaišai polistireno — ir ji lieka biri. Ranka laisvai lenda. Šaknys kvėpuoja.”
Efektas panašus į perlito, tik be kainos. Dirvožemis tampa lengvesnis. Puresnis. Lengviau įdirbamas net po stipraus lietaus.
Drenažas — ta problema, kurią daugelis pastebi per vėlai
Vazonuose ir pakeltose lysvėse vanduo dažnai neturi kur dingti. Jis stovi. Šaknys ima pūti. Augalai nyksta, nors laistoma teisingai.
„Per vieną sezoną praradau pusę pomidorų sėjinukų,” prisipažino Eglė. „Ne todėl, kad per mažai laistydavau. Priešingai — per daug drėgmės, ir ji niekur neišeidavo.”
Polistireno granulės tą keičia. Jos nesulaiko vandens, bet palieka kanalus, per kuriuos jis juda. Šaknų zona lieka drėgna, bet ne šlapia. Rezultatas — augalai gauna drėgmę ir orą vienu metu. Mažiau puvimo. Mažiau streso dėl temperatūros svyravimų. Stipresni stiebai ir didesnis derlius — ypač pomidorams, paprikoms ir agurkams, kuriems drenažas yra kritinis.
Kur riba, kurios peržengti neverta
Polistirenas nesuyra. Ne per metus. Ne per dešimtmečius. Smulkios dalelės lieka dirvoje ir niekur neišnyksta.
„Todėl naudoju tik vazonuose ir pakeltose lysvėse,” paaiškino Eglė. „Į atvirą dirvą neberu — ten jis tiesiog taps mikroplastiku, kurio nebeišrinksi.”
Tai svarbi riba. Uždaroje sistemoje — vazone, lysvėje su sienelėmis — polistirenas dirba savo darbą ir nesklinda po sklypą. Atvirame lauke — rizika didesnė nei nauda.
Kai nori to paties efekto be plastiko
Kompostas. Gerai perpuvęs mėšlas. Lapų moldas. Smulkinti lapai ir tarpinių augalų pasėliai. Visos šios medžiagos purena dirvą, didina poringumą ir palaiko mikrobinį gyvenimą.
Skirtumas nuo polistireno — organinės medžiagos ne tik pagerina struktūrą, bet ir maitina žemę. Jos skatina sliekų veiklą, palaiko naudingus mikroorganizmus ir ilgainiui kuria tokį dirvožemį, kuris pats reguliuoja drėgmę. Polistirenas to niekada nepadarys. Jis veikia tik mechaniškai — sukuria tarpus ir tiek.
Eglė tai susumuoja paprastai: „Vazonuose — putplastis. Lysvėse — kompostas. Vienas kainuoja nulį. Kitas maitina dirvą. Abu veikia. Nereikia rinktis tik vieną.”
Kas nori pabandyti — pradėti nuo vieno vazono. Susmulkinti siuntinio putplastį į smulkias granules, tolygiai įmaišyti į žemę ir pasodinti šalia tokio pat augalo be priedo. Per porą savaičių skirtumas matosi akimi. O jei nepatiks — nieko nepraradai. Vis tiek tas putplastis būtų nukeliavęs į konteinerį.
