Po aštuonių valandų prie kompiuterio jaučiuosi taip, lyg būčiau bėgusi maratoną. Galva tuščia. Kojos sunkios. Šaldytuvas traukia kaip magnetas. Galvojau — protinis darbas degina kaloriją po kalorijos. Juk smegenys dirba. Juk pavargstu. Kol neurologas Tomas nepasakė skaičiaus, kuris viską apvertė.
– Keliasdešimt, – pasakė jis ramiai. – Per kelias valandas intensyvaus mąstymo sudegini maždaug tiek, kiek yra viename obuolyje.
Nesupratau. Jaučiuosi išsekusi — o sudeginu vieną obuolį?
Dvidešimt procentų, kurie nieko nereiškia
Smegenys sunaudoja apie dvidešimt procentų visos kūno energijos. Skamba daug. Bet štai niuansas — didžioji dalis tos energijos skiriama ne mąstymui. Ji palaiko bazinius procesus: jonų siurblius, sinaptinį signalizavimą, neuronų membranas. Visą parą. Nesvarbu, ar sprendži lygtis, ar miegi.
– Tai kaip šaldytuvas, – paaiškino Tomas. – Jis eikvoja elektrą dvidešimt keturias valandas per parą, nesvarbu, ar atidarai duris, ar ne. Kai „galvoji intensyviai” — tiesiog šiek tiek dažniau atidarai duris. Bet šaldytuvas jau ir taip sukasi visu pajėgumu.
PET ir fMRI tyrimai tai patvirtina. Sudėtingos užduotys — egzaminai, programavimas, kelių užduočių atlikimas — padidina gliukozės pasisavinimą tik tam tikruose smegenų regionuose. Visuminės energijos sąnaudos pakyla keliasdešimčia kilokalorijų per kelias valandas. Ne šimtais — dešimtimis.
Kodėl tada šaldytuvas traukia
Jei kalorijos menkos — kodėl po protinio darbo traukia prie šaldytuvo stipriau nei po fizinio? Tomas paaiškino paprastai:
– Tai ne energijos trūkumas. Tai stresas, – pasakė jis. – Protinis darbas kelia kortizolio lygį. Kortizolis signalizuoja organizmui: tau reikia energijos. Ir tu griebi sausainį, nors kūnui jo tikrai nereikia.
Tyrimai rodo tą patį: žmonės po sudėtingų kognityvinių užduočių suvalgo vidutiniškai dvylika procentų daugiau užkandžių nei įprastai. Ne todėl, kad sudegino daug. Todėl, kad stresas sukuria alkio iliuziją, kuri jaučiasi absoliučiai tikra. Nuobodulys ją dar sustiprina — kai protinis darbas monotoniškas, ranka pati siekia pakelio.
Svorio mesti galvojant — neišeis
– Ne, – Tomas net nesišypsojo. – Smegenys jau ir taip naudoja dvidešimt procentų energijos ramybėje. Protinis darbas to skaičiaus beveik nepakeičia. Svorio metimas priklauso nuo mitybos ir judėjimo — ne nuo to, kaip sunkiai galvoji.
Tai buvo šaltas dušas. Visi tie vakarai, kai pasiteisinau — „šiandien dirbau galva, nusipelniau picos” — buvo tik stresas, persirengęs alkiu. Organizmas manęs neprašė maisto. Jis prašė poilsio. O aš vietoj poilsio daviau jam picą.
Trys taisyklės pavargusioms smegenims
Tomas davė tris taisykles, kurios pakeitė mano vakarus.
Pirma — valgyti struktūruotai: baltymai ir skaidulos kiekviename valgyje, kad cukraus šuoliai nekurstytų norų. Kai kraujo cukrus stabilus — alkio iliuzija nebeveikia.
Antra — gerti vandenį, ne kavą. Dehidratacija imituoja nuovargį ir sustiprina alkio jausmą. Stiklinė vandens dažnai padaro daugiau nei espreso.
Trečia — kas penkiasdešimt minučių atsitraukti nuo ekrano bent penkioms minutėms. Ne prie telefono — judėti. Atsistoti. Praeiti koridoriumi.
– Trumpas pasivaikščiojimas atkuria dėmesį geriau nei bet koks užkandis, – pasakė Tomas. – Smegenys nori pertraukos, ne sausainio.
Išbandžiau savaitę. Vakarais šaldytuvas nebetraukė. Ne todėl, kad nebebuvau pavargusi — todėl, kad pagaliau supratau skirtumą. Pavargusios smegenys nori poilsio, ne maisto. O tas obuolys, kurį iš tikrųjų sudegini per dieną galvodama — ir taip sugrįžta per pietus.
