Ar kada nors pagalvojote, ką jaustumėte gomuryje, jei ant lėkštės gulėtų triceratopso šonkauliai arba tiranozauro nugarinė? Klausimas skamba kaip fantazija. Bet paleontologai sako — tai mokslinis klausimas su gana konkrečiais atsakymais.
Justas, paleontologijos dėstytojas, tą klausimą girdėdavo iš studentų kas semestrą. „Pirmą kartą nusijuokiau,” prisipažino jis. „Dešimtą — pradėjau rimtai galvoti.”
Žolėdžiai — kaip jautiena ar elniena
Fosilijų analizė rodo — dideli žolėdžiai turėjo masyvius raumenų sluoksnius, tikėtiną vidinį riebalinį audinį ir fermentacines žarnyno kameras. Tai panašu į šiandienines karves ar elnius.
Ceratopsidai — triceratopsas ir jo giminaičiai — turėjo galingus kaklo ir nugaros raumenis, apipintus riebalinio audinio. Tikėtinas skonis — sodrus, apvalus, artimas jautienai. Hadrozaurai — panašiai, tik liesesni.
„Įsivaizduokite elnio kepsnį, bet su storesniu riebalų sluoksniu,” pasakė Justas. „Fermentacinė kamera žarnyne būtų suteikusi mėsai specifinių lakiųjų junginių — panašiai kaip avienos aromatas.”
Plėšrūnai — tamsūs, kieti, artimi krokodilui
Didieji teropodai — tiranozaurai, alozaurai — buvo raumeningi, laikė didžiulį svorį ir nuolat judėjo. Tai reiškia tankius raumenų pluoštus, gausų jungiamąjį audinį ir mažai vidinio riebalo.
Artimiausia šiandieninė analogija — krokodilo mėsa. Tamsi. Kieta. Su stipriu „laukiniu” poskoniu. Tokią mėsą reikėtų kepti ilgai ir drėgnai — kitaip būtų kaip kramtyti padangą.
„Krokodilo kepsnys ant grilio — trys valandos žemoje temperatūroje,” paaiškino Justas. „Tiranozauro tikriausiai reikėtų šešių.”
Ar kai kurie dinozaurai būtų nuodingi
Čia prasideda netikėčiausia dalis. Žolėdžiai, kurie maitėsi nuodingais augalais, galėjo kaupti toksinus raumenyse — panašiai kaip Naujosios Gvinėjos pitohui paukščiai kaupia neurotoksiną plunksnose ir odoje.
Plėšrūnai, ėdę tokius žolėdžius, būtų kaupę dar didesnę koncentraciją. Bioakumuliacija — tas pats principas, dėl kurio šiandien tuną rekomenduojama valgyti ribotais kiekiais dėl gyvsidabrio.
Kepimas galėtų neutralizuoti dalį toksinų. Bet ne visus. Šilumai atsparūs neurotoksinai ir sunkieji metalai liktų mėsoje nepriklausomai nuo temperatūros.
„Triceratopso kepsnys tikriausiai būtų saugus,” pasakė Justas. „Tiranozauro — galbūt ne. Ir tai ironiška — galingiausias plėšrūnas galėjo būti nuodingiausias patiekalas.”
Mokslinis žaidimas su rimtais pagrindais
Dinozaurų valgyti negalime. Bet klausimas „kokio skonio” nėra beprasmis. Jis verčia suprasti raumenų architektūrą, mitybos grandines, toksinų akumuliaciją ir evoliucinę fiziologiją — dalykus, kurie svarbūs ne tik praeičiai.
Jei galėtumėte paragauti vieno dinozauro — kurį rinktumėtės?
