Kaimynas Marijampolės rajone parodė man dvidešimties metų graikinio riešutmedžio sodą. Aštuoni medžiai. Kasmet kiekvienas duoda iki septyniasdešimties kilogramų riešutų — plonakevalių, su saldžiu, be kartumo, branduoliu.
Toje pat eilėje, vos už kelių kilometrų, kitas kaimynas turėjo penkis medelius, pasodintus prieš dešimt metų. Nė vienas neperėjo trečios žiemos.
Skirtumas tarp tų dviejų sodų — vienas niuansas, kurį atskleidė pirmasis sodininkas Petras.
„Riešutmedžiai gyvena šimtmečius — bet tik tie, kurie genetiškai pritaikyti vietai, kurioje augs.”
Veislė, dėl kurios žūva Lietuvos sodai
Petras paaiškino problemą.
„Devyniasdešimt procentų lietuvių, sodinančių graikinį riešutmedį, perka veislę ‚Ideal’. Aktyvi reklama, gražus pavadinimas, žemaūgis — septyni metrai aukštis vietoj keturiolikos. Atrodo idealu mažam sodui.”
Pridūrė: „Bet ‚Ideal’ yra Vidurinės Azijos veislė. Sukurta Uzbekijos, Tadžikistano klimatui. Mūsų žiemoje — minus dvidešimt, minus dvidešimt penki — apšąla. Kartais iki pat žemės. Ne visada miršta — atželia iš pumpurų — bet derėti pradeda iš naujo, prarasdamas penkis, šešis metus.”
Tikrai prisitaikę Lietuvos klimatui yra kitokie augalai.
Vietinė populiacija — geriausia investicija
„Pirmaisiais metais Lietuvoje graikiniai riešutmedžiai atvežti dar XIX amžiuje, į dvarus. Per šimtmetį tos populiacijos prisitaikė. Vietiniai sodininkai atrinko tik tuos medžius, kurie ištvėrė šaltas žiemas. Susiformavo vietinis genofondas.”
Sodinukai, paimti iš Lietuvoje augančių motininių medžių, ištvermingi minus dvidešimt penkių laipsnių šalčiams. Galima rasti pas privačius sodininkus Sūduvoje (Marijampolės, Šakių rajonai), Užnemunėje, kai kuriuose Aukštaitijos rajonuose. Algirdo Amšiejaus medelynas šiuos sodinukus daugina.
Geriausia vieta sode
Trys dalykai svarbiausi.
Pirma — saulė. Mažiausiai aštuonios valandos saulės per dieną vasarą.
Antra — aukštesnė vieta. Niekada dauboje. Pavasariniai šalčiai apsigyvena žemose vietose, kur šaltas oras kaupiasi naktį. Pakilusioje vietoje šaltis nuteka, jaunūs žiediniai pumpurai išlieka.
Trečia — apsauga nuo šiaurės vėjo. Pastatai, tvora, kiti medžiai šiaurinėje pusėje.
Sodinimo duobė — septyniasdešimt iki šimto centimetrų gylio ir tokio paties pločio. Į dugną — raudono molio plyta. Tai senas lietuviškas triukas: liemeninė šaknis nelenda gylyn ieškoti kalcio ir magnio, kuriuos plyta pateikia, ir formuoja šonines maitinimo šaknis. Derlius prasideda anksčiau, kevalai būna ploni.
Sodinimo atstumas — dažna klaida
Daugelis sodininkų sodina per arti.
„Žmogus mato mažą sodinuką, du metrai aukščio, ir galvoja — penkių metrų atstumo užtenka. Po dvidešimties metų medis užima aštuonis metrus skersmens. Šakos susikiša su kaimynu. Apsidulkinimas vyksta, bet derlius mažėja.”
Tinkamas atstumas — devyni iki vienuolikos metrų tarp medžių. Mažam sklypui — vienas medis pakanka. Riešutmedis savidulkis, bet kryžmadulka padidina derlių dvigubai.
Pirmieji penki metai — kritiniai
Genaminas riešutmedis pradeda derėti vegetatyviškai dauginto — po dviejų ar keturių metų. Sėjinukai — po keturių iki dvylikos metų.
Pirmuosius penkis metus — kantrybė. Mulčas aplink kamieną. Reguliarus laistymas pirmąjį sezoną. Apsauga nuo zuikių žiemą — plastikinis vamzdis arba metalinis tinklas aplink kamieną.
Po penkerių metų medis pradeda atsidirbti. Po dvidešimties metų — penkiasdešimt iki aštuoniasdešimties kilogramų riešutų kasmet, šimtui metų į priekį.
Močiutės žodžiai apie riešutmedį
Močiutė, kuri dvarvietėje augo prie didelio riešutmedžio, sakydavo tai, ką pradedu suprasti tik dabar.
„Vaikeli, riešutmedis nesodinamas tau. Sodinami tavo anūkai. Pirmus tris dešimtmečius jis valgo tavo darbą. Tik tada pradeda duoti — ir duoda tavo vaikams, vaikų vaikams. Žmogus, kuris sodina riešutmedį, yra žmogus, galvojantis ne apie save.”
Petras prieš atsisveikindamas pridūrė: „Užaugins jūsų sodą ne medelyno reklama. Užaugins tas vienas pirmasis sprendimas — paimti vietinį sodinuką ir pasodinti tinkamoje vietoje. Po dvidešimties metų tai bus geriausias jūsų sprendimas tame sklype.”
