Šešios ir dvi dešimtosios trilijono tonų vandenilio — dvidešimt šešis kartus daugiau nei likusios naftos atsargos — guli po žeme. Ne kažkur kosmose. Ne laboratorijoje. Po žeme, ant kurios stovime. Ir du šimtmečius mokslininkai tvirtino, kad tai neįmanoma.
Draugas Paulius, dirbantis energetikos srityje, papasakojo apie šį atradimą taip, kad atsisėdau:
– Mes du šimtus metų ieškojome švarios energijos. O ji visą laiką buvo po kojomis.
Kodėl niekas netikėjo
Vandenilis — lengviausia molekulė visatoje. Du šimtmečius mokslininkai buvo įsitikinę: jis negali kauptis po žeme, nes tiesiog išsisklaido į atmosferą per uolienų plyšius. Per lengvas. Per judrus. Per nestabilus.
– Tai buvo aksioma, – pasakė Paulius. – Kaip tai, kad vanduo teka žemyn. Niekas net nebandė ieškoti, nes visi žinojo — jo ten negali būti.
Kol Vakarų Afrikoje ir Albanijos chromo kasykloje nerado didelių požeminių vandenilio telkinių. Stabilių. Sulaikytų uolienų dariniuose. Tiksliai ten, kur „negalėjo” būti.
– Atradimas panašus į tai, lyg kas nors atrastų naują vandenyną po Sahara, – pasakė Paulius. – Ne mažą upelį — vandenyną.
Skaičiai, kurie keičia viską
Kompiuterinis modeliavimas parodė mastą: šeši ir du dešimtosios trilijono tonų. Tai dvidešimt šešis kartus daugiau nei visos likusios naftos atsargos ir dvigubai daugiau energijos nei visi žinomi gamtinių dujų telkiniai kartu sudėti.
– Bet svarbiausia ne bendras kiekis, – paaiškino Paulius. – Svarbiausia tai, kad net du procentai tų atsargų — maždaug šimtas dvylika milijardų tonų — galėtų patenkinti pasaulinę vandenilio paklausą šimtmečiams.
Du šimtai metų energijos. Po žeme. Be degimo, be išmetimų, be anglies dvideginio.
Kodėl dar nenaudojame
Paklausiau Pauliaus — jei ten tiek daug, kodėl dar nekasame?
– Todėl, kad nežinome tiksliai kur, – atsakė jis. – Žinome, kad telkiniai egzistuoja. Žinome maždaug kiek. Bet daugelis yra per giliai arba geologiškai sunkiai pasiekiamose vietose. Dabartinės žvalgymo technologijos nepakankamos.
Kita problema — infrastruktūra. Net jei iškastum vandenilį — kaip jį transportuoti? Dabartinė sistema sukurta naftai ir dujoms. Vandeniliui reikia visiškai naujos grandinės — nuo gavybos iki vartotojo.
– Ir ekonomika dar neaiški, – pridūrė Paulius. – Mažų telkinių gavyba gali būti per brangi dabartinėmis technologijomis. Didelių — dar nežinome, kaip pasiekti efektyviai. Bet lyginant su tuo, kiek investuojame į kitas energijos rūšis — tai klausimas ne „ar”, o „kada”.
Bet kryptis aiški
Nepaisant kliūčių, Paulius sako — tai vienas svarbiausių energetikos atradimų per pastaruosius dešimtmečius. Ir ne dėl to, kad viskas aišku — o dėl to, kad atsirado kryptis, kurios anksčiau nebuvo.
– Iki du tūkstančiai penkiasdešimtųjų vandenilis galėtų sudaryti iki trisdešimties procentų pasaulinės energijos tiekimo, – pasakė jis. – Transportas, pramonė, elektra — viskas. Ir natūralus vandenilis iš po žemės yra pigiausias būdas tai pasiekti. Nereikia gaminti — reikia tik surasti ir išgauti.
Pasaulis du šimtus metų ieškojo švaraus kuro. Statė vėjo jėgaines, saulės baterijas, branduolinius reaktorius. Investavo trilijonus. O po kojomis — du šimtai metų energijos, kuri laukė, kol kas nors nustos tikėti, kad jos ten negali būti. Kartais didžiausi atradimai slepiasi ne toli — o tiesiai po mumis.
