Prie mėsos skyriaus stovėjau su dukra ant rankų ir ieškojau pigiausios pakuotės faršo. Priėjau prie išsipūtusios vakuuminės pakuotės, kurios kaina buvo su nuolaida – ir tą akimirką moteris su akiniais, stovėjusi už manęs, tyliai pasakė: „Nedėkit to į vežimėlį. Aš dirbu maisto saugos srityje – ši pakuotė jau yra pavojinga.”
Tą dieną supratau, kad mėsos skyriuje dauguma žmonių praleidžia patį svarbiausią patikrinimą.
Kas iš tiesų vyksta pakuotėje
Vakuuminės ar polietileno pakuotės į jas gyvą produktą uždaro su tam tikru deguonies kiekiu. Jei mėsa šviežia, o grandinė nuo skerdyklos iki lentynos išlaikyta tinkamoje temperatūroje – pakuotė lieka lygi.
Bet jei grandinėje buvo pertrūkis – transportas be šaldymo, lentyna be temperatūros kontrolės, per ilgas išlaikymas – bakterijos pradeda daugintis ir išskirti dujas. Pakuotė pučiasi.
„Išsipūtusi pakuotė – ne defektas, ne gamykloje įsivėlusi klaida,” – aiškino maisto saugos specialistė Laima. „Tai gyva, veikianti bakterijų kolonija, kurią tu netrukus neštum į savo virtuvę.”
Bakterijos – E. coli, Salmonella, Listeria – ne tik viduje. Jos gali būti ir ant išorinio pakuotės paviršiaus, nuo kur keliauja į vežimėlį, rankas, kitus produktus.
Požymiai, kurie turėtų sustabdyti prie lentynos
Patikrinimas užtrunka keturias sekundes. Paimk pakuotę į rankas ir žiūrėk:
Išsipūtusi plėvelė. Jei pakuotė pūpso, atrodo įtempta arba „papurusi” – padėk atgal.
Skystis viduje. Mažas kraujo ar sulčių kiekis yra normalu. Daug skaidraus, gelsvo ar drumzlino skysčio – bakterijų veiklos požymis.
Suplyšę kraštai ar prakiurusi plėvelė. Bet kokia pažeista vakuuminė pakuotė praranda apsaugą. Bakterijos laisvai patenka iš aplinkos.
Pakitusi mėsos spalva. Šviežia jautiena – sodriai raudona, kiauliena – rausva, vištiena – šviesiai rožinė. Pilki, gelsvi atspalviai arba žalsvumas – aliarmas.
„Aš pati dažnai matau, kaip žmonės net nepažiūri į pakuotę,” – pasidalino Laima. „Meta į vežimėlį ir toliau. Tik prie kasos pamato, kad plėvelė suplyšusi – bet jau per vėlu grąžinti.”
Kvapo testas – paskutinis filtras namie
Namie pirmasis žingsnis – atidaryti pakuotę prieš ruošiant. Ne prie pat virtuvės stalo, o prie atviro lango.
Šviežia mėsa kvepia lengvai, beveik neutraliai – su subtiliu mėsos aromatu.
Bloga mėsa turi rūgštų, salstelėjusį arba amoniako kvapą. Kartais – lyg senų skalbinių dėžės.
„Nepasitikėk išvaizda – pasitikėk nosimi,” – patarė Laima. „Mėsa gali atrodyti normaliai, bet jei kvapas neteisingas – ji jau pradėjo gesti.”
Dar vienas ženklas – gleivingas sluoksnis ant paviršiaus. Jei pirštas slysta, kaip ant šlapios žuvies – į šiukšlę, ne į keptuvę.
Namų laikymas, kuris sprendžia viską
Mėsą parnešus reikia iškart dėti į žemiausią šaldytuvo lentyną – kad sultys, jei ir nuvarvėtų, nepasiektų daržovių ar paruošto maisto.
Atsargumo standartas paprastas:
- Malta mėsa ir vištiena – 1–2 dienas šaldytuve
- Visos mėsos gabalai – 3–5 dienas
- Šaldiklyje – faršas 3–4 mėnesius, vištiena iki 9–12 mėnesių
Kaimynas Mindaugas, kuriam pasakiau šias normas, prisipažino: „Aš kartais mėsą šaldytuve laikau savaitę ir nieko. Gal man tiesiog pasiseka.”
„Tiesiog pasiseka, kol nepasiseka,” – atsakė Laima, kai jai persakiau šią repliką. „O paskui – arba apsinuodijimas, arba viduriavimas, arba ligoninė. Mėsa ne laisvė eksperimentams.”
Viena taisyklė, kuri atsiperka visada
Prieš dedant pakuotę į vežimėlį – pažiūrėk į ją penkias sekundes. Išsipūtusi? Palik. Pažeista? Palik. Pakitusios spalvos? Palik.
Kaina su nuolaida niekada neatsvers infekcijos. Nuolaidos kainuoja pigiau nei mediciniškos sąskaitos.
Dabar prie mėsos lentynos stovėdama, pirmiausia apverčiu pakuotę, palyginu su kaimynine ir tik tada renkuosi. Tą patarimą, gautą iš svetimos moters prie ledaus, dabar kartoju savo draugėms – kaip taisyklę, kurią reiktų pakabinti virš kiekvienos parduotuvės mėsos skyriaus.
