Tie plastikiniai indai buvo su manimi dešimt metų. Patikimi, lengvi, sukrauti vienas ant kito šaldytuve. Plaudavau juos po kiekvieno naudojimo, kartais net su soda. Buvau tikra, kad darau viską teisingai.

Kai sesers draugė Inga, dirbanti maisto tyrimų laboratorijoje, atėjo į svečius ir atidarė mano šaldytuvą, jos veidas pasikeitė.

„Ar galiu paklausti, kiek metų šitiems indams?” – parodė į mano plastikinių dėžučių kolekciją.

„Gal dešimt. Kodėl?”

Ji paprašė vieno indo, kuriame laikiau vakarykštę sriubą. „Parodysiu tau kai ką. Bet gali nenorėti žinoti.”

Ką slepia plastiko paviršius

Po savaitės Inga atnešė nuotraukas iš mikroskopo. Tai, ką pamačiau, atrodė kaip mažas miestas – struktūros, kolonijos, kanalai.

„Čia yra tavo indo paviršius, – paaiškino ji. – Šitos struktūros vadinasi biofilmais. Tai bakterijų bendruomenės, kurios įsikūrė mikroskopiniuose įbrėžimuose ir plyšeliuose.”

Plastiko paviršius atrodo lygus, bet iš tikrųjų jis porėtas. Kiekvieną kartą plaunant kempine, atsiranda nauji mikroįbrėžimai. Juose kaupiasi organinės medžiagos ir bakterijos.

„Ir svarbiausia, – pridūrė Inga, – šitos kolonijos atsparios įprastam plovimui. Gali plauti karštu vandeniu, su muilu – jos liks.”

Chemikalai, kurie migruoja į maistą

Bet bakterijos – ne vienintelė problema.

Inga papasakojo apie BPA, ftalatus ir kitus plastiko priedus. Šios medžiagos naudojamos, kad plastikas būtų lankstus ir patvarus. Bet laikui bėgant jos išsiskiria į maistą.

„Ypač kai laikai rūgštų arba riebų maistą, – aiškino ji. – Arba kai šildai mikrobangų krosnelėje. Temperatūra pagreitina išsiskyrimą.”

Šios medžiagos vadinamos endokrininiais trikdikliais – jos imituoja hormonus ir gali sukelti sveikatos problemų.

„Aš negaliu tau pasakyti, kad susirgsi, – sakė Inga. – Bet galiu pasakyti, kad kiekvienas toks indas prisideda prie bendro poveikio. Ir tas poveikis kaupiasi.”

Kodėl plovimas nepadeda

Pagalvojau: gerai, plausiu kruopščiau. Gal su soda, gal su actu.

Inga papurtė galvą. „Problema ne tavo plovime. Problema plastiko struktūroje.”

Ji paaiškino: stiklas ir nerūdijantis plienas turi neporėtą paviršių. Ten bakterijoms nėra kur slėptis. Nuplauni – ir jos dingsta.

Plastikas – kitoks. Mikroskopiniai plyšeliai yra per maži, kad juos pasiektų kempinė ar dezinfekuojanti medžiaga. Bakterijos ten formuoja biofilmus, kurie jas apsaugo nuo išorinio poveikio.

„Galvok apie tai kaip apie bunkerį, – pasakė Inga. – Jie ten saugūs. O kai įdedi maistą – jie vėl išeina.”

Ką pakeičiau per mėnesį

Neišmečiau visų plastikinių indų iš karto – tai būtų per brangu. Bet pradėjau palaipsniui keisti.

Pirma – indai, kuriuose laikau rūgštų maistą: pomidorų padažą, marinuotus produktus. Juos pakeitau stikliniais.

Antra – indai mikrobangų krosnelei. Dabar šildau tik stikliniuose arba keramikiniuose.

Trečia – seni, subraižyti indai. Tuos išmečiau iš karto, net jei jie buvo „dar geri”.

Per mėnesį šaldytuvas pasikeitė. Daugiau stiklo, mažiau plastiko. Sunkiau, bet ramiau.

Praktinis vadovas perėjimui

Inga patarė nesistengti pakeisti visko per savaitę. Tai kainuoja pinigų ir sukelia stresą.

Pirma pakeisk tuos indus, kuriuose laikai riebų ar rūgštų maistą. Jie kelia didžiausią riziką.

Paskui – indus, kuriuos naudoji mikrobangų krosnelėje ar plauni labai karštu vandeniu.

Galiausiai – kasdienius indus šaldytuvui.

Stikliniai indai su silikono ar nerūdijančio plieno dangčiais – geriausia investicija. Jie brangesni, bet tarnauja dešimtmečius.

Nerūdijantis plienas tinka sausiems produktams ir maisto likučiams. Jis lengvas ir beveik nesudūžtantis.

Mama, kai papasakojau apie Ingos tyrimą, iš pradžių numojo ranka: „Seniau visi valgė iš plastiko ir nieko.” Bet kai parodžiau tas nuotraukas iš mikroskopo, jos nuomonė pasikeitė. Dabar ji irgi palaipsniui keičia indus.

Kartais nežinojimas atrodo patogesnis. Bet kai sužinai – nebeįmanoma grįžti atgal.