Nuovargis buvo tapęs mano nuolatine būsena. Rytais sunku keltis, popietėmis akys limpa, vakarais – jokios energijos šeimai. Galvojau, kad čia amžius, stresas, darbas. Kol viena pokalbis su teta Aldona viską pakeitė.
„Valgyk česnaką,” – pasakė ji.
„Česnaką? Rimtai?”
„Du skilteles per dieną. Žalias. Mėnesį. Paskui pakalbėsim.”
Pirma savaitė – beveik pasiduočiau
Nesakysiu, kad buvo lengva. Pirmas dvi dienas pilvas pūtėsi, jaučiau diskomfortą. Kvapas iš burnos – geriau neklausti. Vyras klausė, ar tikrai būtina.
„Aldona sakė, kad praeis,” – atsakiau nelabai tikėdama.
Ir tikrai – ketvirtą dieną simptomai sumažėjo. Penktą – beveik dingo. Organizmas prisitaikė prie česnako sieros junginių, kaip vėliau paaiškinau sau, pasiskaičiusi internete.
Teta Aldona, buvusi slaugytoja su trisdešimties metų patirtimi, žinojo, ką sako. „Pirma savaitė sunkiausia. Kas ją praeina – tas laimi.”
Penkiolikta diena – pirmas pokytis
Vieną rytą atsikėliau ir pajutau kažką keisto. Energija. Ne kavos energija, kuri trunka dvi valandas ir baigiasi. O tokia rami, stabili jėga, kuri laikėsi visą dieną.
„Tu šiandien kažkokia kitokia,” – pasakė kolegė per pietus.
„Kitokia kaip?”
„Žvali. Paprastai tu popietėmis būni kaip zombis.”
Negalėjau paaiškinti, bet jutau, kad kažkas keičiasi. Mažiau tinginystės, daugiau noro veikti. Net vakarais dar turėjau jėgų pasivaikščioti su šeima.
Trečia savaitė – virškinimas ir oda
Čia pastebėjau dar du dalykus. Pirma – virškinimas pagerėjo. Mažiau pūtimo po valgio, lengviau jaučiausi. Aldona sakė, kad česnakas turi prebiotinių savybių – maitina gerasias bakterijas žarnyne.
Antra – oda. Spuogai, kurie periodiškai išmušdavo ant smakro, sumažėjo. Veidas atrodė švaresnis, lygesnis. Vyras pastebėjo pirmas.
„Kažką darai su veidu?”
„Valgau česnaką.”
Jis pažiūrėjo į mane kaip į bepročią, bet kai papasakojau visą istoriją, tik palingavo galvą: „Jei veikia – tęsk.”
Mėnesio pabaigoje – netikėtas rezultatas
Po keturių savaičių jaučiausi kaip kitas žmogus. Daugiau energijos, geresnis virškinimas, švaresnė oda. Bet didžiausias siurprizas buvo imunitetas.
Visas biuras sirgo peršalimais – aš ne. Aldona sakė, kad česnakas stiprina baltuosius kraujo kūnelius, bet maniau, kad tai liaudiška medicina. Pasirodo, yra tyrimų, kurie tai patvirtina.
„Kaip tu nesergi?” – klausė kolegė, čiaudėdama į servetėlę.
„Česnakas,” – atsakiau.
„Tas pats, nuo kurio dvoki?”
„Tas pats. Bet aš jau nebejaučiu kvapo.”
Vyras irgi pradėjo
Kai papasakojau rezultatus mamai, ji nusijuokė: „Aldona visada žinojo. Mes tik neklausėm.”
Dabar česnakas – mano ryto ritualas. Dvi skiltelės, smulkiai supjaustytos, praryju su vandeniu kaip tabletes. Taip mažiau kvapo.
Vyras iš pradžių juokėsi, bet kai pamatė, kad per tris mėnesius nė karto nesusirgau, pradėjo valgyti kartu.
„Jei veikia – kodėl ne?” – pasakė jis.
Aldona buvo teisi. Kartais paprasčiausias dalykas iš virtuvės spintelės padaro daugiau nei brangiausi vitaminai iš vaistinės. Reikėjo tik mėnesio kantrybės ir tetos, kuri nesiliovė kartojusi tą patį.
