Niekada negalvojau, kad sėdėjimas tualete gali būti pavojingas. Kas čia tokio – paskaitai naujienas, patikrinai socialines medijas, atsakai į porą žinučių. Dešimt minučių, kartais penkiolika. Kartais ilgiau.
Kol apsilankiau pas proktologą Rimantą dėl visai kito reikalo. Jis paklausė: „Kiek laiko vidutiniškai sėdite tualete?”
Pagalvojau ir atsakiau sąžiningai: „Gal penkiolika–dvidešimt minučių.”
Jo veidas pasikeitė. „Ar žinote, kad tai viena pagrindinių hemorojaus priežasčių?” – paklausė jis ramiai, bet rimtai.
Nežinojau. Ir pasirodo, daugelis nežino.
„Tai ne poilsio kambarys” – trys žodžiai, pakeitę viską
Gydytojas Rimantas paaiškino paprastai. Kai sėdime ant unitazo, dubens grindų raumenys atsipalaiduoja. Tai normalu – jie turi atsipalaiduoti, kad galėtume atlikti reikalą.
Bet kai sėdime ilgai – penkiolika, dvidešimt, trisdešimt minučių – tie raumenys lieka atsipalaidavę per ilgai. Tuo metu kraujas kaupiasi tiesiosios žarnos venose. Spaudimas didėja. Venos išsiplečia.
„Štai taip atsiranda hemorojus”, – pasakė jis. „Ne nuo pikanto maisto, ne nuo sėdimo darbo – nuo telefono tualete.”
Pasijutau kvailai. Dešimt metų sėdėjau tualete su telefonu ir net nesusimąsčiau.
Kaimynas papasakojo, kuo jam tai baigėsi
Grįžusi namo papasakojau vyrui. Jis nusijuokė: „Na, per daug dramatiška.”
Bet kitą savaitę kalbėjomės su kaimynu Algiu. Jis išgirdo mūsų pokalbį ir pasakė: „Aš tau papasakosiu, kuo man tai baigėsi.”
Algis penkerius metus kas rytą sėdėdavo tualete po trisdešimt minučių. Skaitė naujienas, žaidė žaidimus. Atrodė nekalta rutina.
Kol vieną dieną pamatė kraują. Tada – skausmą. Tada – operaciją.
„Chirurgas paklausė, kiek laiko sėdžiu tualete”, – pasakojo Algis. „Kai pasakiau – jis tik palingavo galvą ir tarė: ‘Štai jūsų problema.'”
Vyras daugiau nebesijuokė.
Taisyklė, kurios dabar laikausi
Gydytojas Rimantas davė paprastą taisyklę: tualete sėdėti ne ilgiau kaip penkias minutes. Jei per tą laiką nieko neįvyksta – atsistoti ir pabandyti vėliau.
„Telefoną palikite už durų”, – pridūrė jis. „Kai rankose nieko nėra, automatiškai greitai baigiate reikalą ir išeinate.”
Pirma savaitė buvo keista. Įprotis stiprus – rankos pačios siekė telefono. Bet po savaitės pripratau. Dabar tualete praleidžiu tris–penkias minutes, ne daugiau.
Ką pastebėjau po mėnesio
Nedidelės problemos, kurias turėjau – diskomfortas, kartais niežulys – pradėjo nykti. Per mėnesį beveik visiškai praėjo.
Papasakojau draugei Jurgai. Ji nusijuokė: „Tai čia tas pats, ką mano mama sakydavo – neužsisėdėk tualete.”
Pasirodo, senosios kartos žinojo. O mes su savo telefonais pamiršome paprasčiausias taisykles.
Dabar kiekvieną kartą, kai matau žmogų einant į tualetą su telefonu, noriu pasakyti: „Palik jį.” Bet tyliu – žinau, kad niekas netiki, kol pats nesusiduria su pasekmėmis.
Vyras, beje, dabar irgi palieka telefoną prie kriauklės. Po kaimyno istorijos – nebeginčijasi.
