Šeštadienio popietė, šeima susirinko kieme prie stalo. Ir tada pasirodė jos – vapsvos. Ne viena ar dvi – visas spiečius, sukantis aplink maistą, aplink gėrimus, aplink vaikus.
Žmona pasakė: „Darykime ką nors arba einame vidun.”
Mažylė jau verkė – vapsva nutūpė ant jos sulčių stiklinės.
Nuėjau į virtuvę ir grįžau su skardiniu dubeniu. Uždegiau. Po penkių minučių vapsų nebebuvo.
Kaimynas Rimas, sėdėjęs kitoje tvoros pusėje, persilenkė ir paklausė: „Ką tu ten uždegei? Mano pusėje irgi dingo!”
„Kavos tirščius? Tu juokauji.”
Kai pasakiau Rimui, jis nusijuokė.
„Kavos tirščius,” – pakartojau. – „Sausus. Uždegiau – ir vapsvos dingo.”
„Negaliu patikėti,” – papurtė galvą. – „Tai kažkokia magija?”
Ne magija. Senelio išmintis.
Jis šį triuką naudojo visą gyvenimą. „Vapsvos nekenčia kavos kvapo,” – sakydavo. – „Uždek tirščius – ir jos dings.”
Ilgai galvojau, kad tai senmočių pasakos. Bet tą šeštadienį neturėjau kito pasirinkimo – komercinio repelento namuose nebuvo.
Ir pasirodė – senelis buvo teisus.
Rimas atėjo pasižiūrėti
Kitą dieną Rimas pasirodė prie mano durų.
„Klausyk,” – pradėjo jis. – „Vakar galvojau, kad juokauji. Bet šiandien vapsvos vėl atskrido pas mane, o pas tave – nė vienos. Parodyk, kaip darai.”
Nuvedžiau jį į virtuvę. Parodžiau indelį su sausais tirščiais.
„Čia va,” – pasakiau. – „Po kavos surinkau, išdžiovinau saulėje. Per dieną-dvi visiškai sausi.”
„Ir viskas?” – jis atrodė nusivylęs. – „Galvojau, kažkas sudėtingo.”
„Viskas,” – patvirtinau. – „Supilu į metalinę skardinę, uždegu degtuvu. Jie ne liepsnoja – tik smilksta. Dūmai atbaido vapvas.”
Kaip uždegti teisingai
Parodžiau Rimui visą procesą.
„Sausus tirščius – į metalinį indą. Jokio plastiko, jokio popieriaus.”
„Uždegi – ir lauki. Jie pradeda smilkti, gamina tirštus dūmus.”
„Pastatomtai prieš vėją – kad dūmai eitų link jūsų sėdėjimo vietos.”
„Po penkių minučių – vapsvų nėra.”
Rimas žiūrėjo kaip į burtininką.
„Ir kiek laiko veikia?” – paklausė.
„Maždaug 30-60 minučių. Kai dūmai ištirpsta – gali uždegti naują porciją.”
Po savaitės – visa gatvė žinojo
Rimas išbandė tą patį vakarą. Kitą rytą atsiuntė žinutę: „Veikia. Aš kvailys, kad tiek metų pirkau tuos purškiklius.”
Jis pasakojo žmonai. Žmona – savo seseriai. Sesuo – kaimynams.
Po savaitės prie manęs priėjo Jurgis iš galo gatvės.
„Tu tas su kava?” – paklausė.
Nusijuokiau. „Taip, aš tas su kava.”
„Parodyk.”
Ir vėl vedžiau į virtuvę. Vėl rodžiau tirščius. Vėl aiškinau, ką senelis mokė.
Dabar kavos tirščių nebeišmetu
Džiovinu ir kaupiu atsargas visai vasarai. Kai planuojame valgyti lauke – pasiruošiu skardinę ir degtuvą. Kai matau pirmąją vapsvą – uždegu.
Prevencija geriau nei reakcija.
Praėjusį savaitgalį šventėme dukters gimtadienį kieme. Dvidešimt žmonių, tortas, saldumynai – vapsvų rojus.
Uždegiau tirščius prieš svečiams atvykstant. Per tris valandas – nė viena vapsva. Svečiai stebėjosi: „Kaip jums pavyksta? Pas mus neįmanoma lauke sėdėti.”
Parodžiau skardinę su smilkstančiais tirščiais.
„Kava?” – paklausė viena svečia. – „Rimtai?”
„Rimtai,” – atsakiau. – „Senelio receptas.”
Ir kiekvieną kartą, kai tai pasakau, jaučiu, kad senelis kažkur šypsosi. Jis neturėjo nei interneto, nei specializuotų repelentų. Turėjo tik patirtį ir paprastus sprendimus.
Kartais tie paprasti sprendimai veikia geriau už bet ką, ką galima nusipirkti parduotuvėje.
