Dešimt metų kovojau su kirminuotomis kriaušėmis. Purškiau, genėjau, net kalbėjau su medžiu – nieko nepadėjo. Kaimynas tuo tarpu kasmet skindavo tokius vaisius, kad nežinodavai, ar tai kriaušė, ar melionas.
Vieną pavasarį neiškenčiau ir paklausiau tiesiai: „Ką tu darai kitaip?”
Jis nusijuokė ir parodė į kibirą su pilkais milteliais: „Matai šitą? Tai viskas, ko tau reikia. Mano tėvas darė, senelis darė – ir aš darau.”
Pasirodė, kad atsakymas visą laiką gulėjo mano krosnyje.
Kodėl būtent medienos pelenai
Medienos pelenai – tai koncentruotas kalcio ir kalio šaltinis. Būtent šių medžiagų kriaušei labiausiai reikia vaisių formavimo metu.
Kalis lemia vaisių dydį ir saldumą. Kalcis – tvirtumą ir atsparumą ligoms. Be to, pelenai atbaido sraiges, skruzdėles ir kai kuriuos kitus kenkėjus, kurie nepakenčia šarminės aplinkos.
Kaimynas paaiškino dar vieną svarbų dalyką: „Pelenai veikia greitai. Ne kaip kompostas, kuris skyla mėnesiais. Čia medis gauna maistą beveik iš karto.”
Receptas, kurį naudoju kiekvieną pavasarį
Reikės 200 g medienos pelenų ir 10 litrų karšto vandens. Pelenai turi būti švarūs – tik iš natūralios medienos, be dažų ar lakų likučių.
Pelenus suberkite į kibirą, užpilkite karštu vandeniu ir palikite 2–3 dienoms. Retkarčiais pamaišykite. Po infuzijos gerai perfiltruokite per tankų audinį arba smulkų sietelį – svarbu, kad liktų tik skaidrus skystis be dalelių.
Šį skystį pilkite aplink medžio šaknų zoną. Ne prie pat kamieno – maždaug 15–30 cm atstumu, ten, kur baigiasi laja.
Kada laistyti – laikas keičia viską
Pats svarbiausias momentas – po žydėjimo, kai vaisiai pradeda formuotis. Būtent tada kriaušei labiausiai reikia kalio ir kalcio.
Galima pakartoti dar kartą vasaros viduryje, kai vaisiai aktyviai auga.
Pavasarį, prieš žydėjimą, geriau naudoti azoto turinčias trąšas arba kompostą. Pelenai – ne pakaitalas, o papildymas.
Sausas būdas tiems, kas neturi laiko
Jei nenorite vargintis su nuoviru, galima naudoti pelenus ir sausus. Ploną sluoksnį paskleiskite aplink medį – nuo kamieno bent 15 cm atstumu – ir lengvai įterpkite į viršutinį dirvožemio sluoksnį.
Suaugusiam medžiui pakanka 0,5–1 kg per sezoną. Jauniems medžiams – perpus mažiau.
Geriausia tai daryti po lapų nukritimo arba anksti pavasarį, prieš pumpurų brinkimą. Vengti šlapio oro – pelenai gali sutirštėti ir blogai pasiskirstyti.
Viena klaida, kurios negalima daryti
Niekada nepilkite pelenų tirpalo ir neberkite sausų pelenų tiesiai ant kamieno ar atvirų šaknų. Tai gali sukelti nudegimus.
Taip pat svarbu stebėti dirvožemio pH. Pelenai šarmina dirvą, todėl jei jūsų dirvožemis jau šarminis – su pelenais reikia elgtis atsargiau arba jų visai nenaudoti.
Kaimynas patarė paprastą testą: „Jei aplink medį gerai auga rūgštėlė ar šermukšnis – pelenai tikrai pravers. Jei auga levanda ar čiobrelis – gali būti per daug.”
Rezultatas, kurio nesitikėjau
Pirmaisiais metais dar abejojau. Bet kai rudenį nuskyniau kriaušes – supratau, kad kaimynas neklydo. Vaisiai buvo didesni, tvirtesni, o svarbiausia – nė vieno kirmino.
Dabar kiekvieną pavasarį, kai iškuriu krosnį, pelenus renku į atskirą kibirą. Tai, kas anksčiau atrodė kaip atliekos, tapo mano sodo auksu.
Kartais paprasčiausi sprendimai slypi ten, kur nė nežiūrime – tiesiog krosnyje.
