Kol kaimynai žiemą ilsisi ir planuoja pavasario pirkinius trąšų parduotuvėje, viena sodininkė jau dirba savo sklype. Jos metodas atrodo keistai – ji beria kažką tiesiai ant balto sniego ir tvirtina, kad būtent tai lemia puikų derlių be jokios chemijos.
Šis senovinis būdas, kurį daugelis pamiršo, leidžia paruošti dirvą dar tada, kai žemė sustingusi. O rezultatas – derlingesnė žemė, mažiau piktžolių ir sveikesnės daržovės.
Paslaptis slypi virtuvės spintelėje
Kalbame apie paprasčiausius grūdus: avižas, grikius arba kviečius. Tuos pačius, iš kurių verdame košę ar kepame duoną. Tik šį kartą jie keliauja ne į puodą, o tiesiai ant sniego.
Principas paprastas. Kai sniegas tirpsta, sėklos kartu su vandeniu patenka į drėgną paviršinę dirvą. Ten jos sudygsta anksčiau nei bet kokios piktžolės ir sukuria tankų žalią „kilimą”. Vėliau šie daigai įterpiami į žemę kaip natūrali trąša.
Jokių perkamų preparatų, jokių cheminių medžiagų – tik grūdai ir gamtos jėgos.
Kada ir ką barstyti
Geriausias laikas – sausio pabaiga arba vasaris, kai sniegas dar stabilus, bet artėja pavasario atšilimas. Būtent tada vietinis užšalimo-atšilimo ritmas padeda sėkloms natūraliai įsiskverbti į dirvą.
Skirtingi grūdai duoda skirtingą naudą:
Grikiai – greičiausiai auganti alternatyva. Jie puikiai slopina piktžoles ir padeda mobilizuoti fosforą bei kalį dirvoje. Tinka tiems, kas nori greito rezultato.
Avižos ir kviečiai – gerina dirvos struktūrą ir kaupia tankesnę organinę masę. Šie grūdai tinka ilgalaikiam dirvos gerinimui.
Sėklų reikia šiek tiek mažiau nei įprastai sėjant laukuose – per tankus pasėlis gali sutrikdyti tolygų dygimą.
Kaip teisingai pabarstyti
Technika nereikalauja jokių sudėtingų įrankių. Pakanka plačios saujos arba plokščio indo. Svarbu – tolygumas. Grūdai turi pasisklaidyti vienodai, be gumulėlių, kurie gali sukelti pelėsį.
Eikite lygiagrečiomis eilėmis per sniegu padengtą plotą, lengvai barstydami sėklas. Netrempkite sniego ten, kur jau pabėrėte – tai gali sulėtinti tirpsmą ir dygimą.
Jei sniegas lengvas ir purus, po barstymo galima švelniai perbraukti grėbliu – tai padės sėkloms nusėsti arčiau dirvos, bet nepaslėps jų per giliai.
Pasirinkite ramią, be vėjo dieną. Atkreipkite dėmesį į sklypo nuolydį – ant stačių šlaitų tirpstantis vanduo gali nuplukdyti sėklas.
Pavasario darbai
Kai sniegas pasitraukia ir pasirodo žali daigai, prasideda antrasis etapas. Leiskite augalams augti, kol stiebai dar žali ir lankstūs, bet nepasiekę žydėjimo stadijos. Paprastai tai būna vėlyvas pavasaris.
Tada daigus reikia nukirpti arba iškasti ir negiliai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį. Susmulkinkite stambesnę masę, kad skaidymas vyktų greičiau.
Negilinkite per daug – svarbu išsaugoti dirvos struktūrą ir netrukdyti mikroorganizmams.
Po kelių savaičių žalioji masė susiskaido ir virsta natūralia trąša. Dirva tampa puresnė, turtingesnė maistinėmis medžiagomis ir paruošta pagrindinėms daržovėms.
Dažniausios klaidos
Per tankus sėjimas – gumulėliai sukelia pelėsį ir nelygų dygimą. Geriau mažiau, bet tolygiau.
Per vėlyvas įterpimas – jei daigai pradeda žydėti ir formuoti sėklas, prarandate dalį naudos. Be to, tokie augalai sunkiau skaidosi.
Dirvos tankinimas – per intensyvus mindžiojimas ar sunkūs įrankiai suardo struktūrą, kurią kaip tik bandote pagerinti.
Užmirkimas – per drėgna dirva sulėtina skaidymą. Jei pavasaris labai lietingas, suformuokite nedidelius pakilimus drenažui.
Ką sodinti po žaliosios trąšos
Tokiu būdu paruošta dirva ypač tinka daug maistinių medžiagų reikalaujančioms kultūroms: kopūstams, agurkams, pomidorams, cukinijoms. Jos mėgsta organinėmis medžiagomis praturtintą žemę.
Dar geriau – derinti su gilias šaknis turinčiomis pupelėmis ar žirniais, kurie papildomai fiksuoja azotą iš oro.
Metodas veikia metai iš metų. Kiekviena žiema tampa galimybe be didelių išlaidų pagerinti savo sklypo derlingumą – tereikia saujos grūdų ir šiek tiek kantrybės.
