Ruduo, gėlės dar žydi, bet šalnos jau ant nosies. Kiekvieną kartą ta pati mintis — ar tikrai reikia leisti visam tam grožiui nušalti? Juk kai kurios gėlės dar tokios gyvybingos, tokios gražios. Gal pavyktų jas išsaugoti iki pavasario?
Šiemet nusprendžiau išbandyti. Atsirinkaui gražiausias vienmetes, persodinau į vazonus ir įnešiau į vidų. Rezultatas? Mišrus. Kai kas pavyko puikiai, kai kas — visiškai ne. Bet išmokau pamokas, kurios pravers kiekvienam, kas nori pabandyti.
Ką nusprendžiau gelbėti
Ne visas vienmetes verta nešti į vidų. Kai kurios tiesiog nesukurtos gyvenimui ant palangės — joms reikia saulės, erdvės, lauko oro. Kitos prisitaiko stebėtinai gerai.
Pasirinkau tas, kurios, pasak patirties ir patarimų, turi šansų: pelargonijas, fuksijas, nekantrūnus, koleusus ir kelis vijoklius. Pirmenybę teikiau augalams su sveikais lapais, kompaktišku augimu ir stipriomis šaknimis.
Petunijas, surfinijas, lobelijas ir aksmines palikau lauke. Ne todėl, kad jų negaila — tiesiog žinojau, kad jos viduje neišgyvens. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo teisinga sprendimas.
Kaip ruošiau persodinimui
Persodinimas — stresas augalui. Kuo švelniau tai padarysi, tuo didesnė tikimybė, kad augalas išgyvens.
Vakare prieš persodinimą gausiai palaistau visas kandidates — taip šaknys bus drėgnos ir mažiau pažeidžiamos. Kitą rytą atsargiai iškasiau kiekvieną augalą, stengdamasi kuo mažiau trikdyti šaknų kamuolį.
Pašalinau pažeistus lapus ir patrumpinau augalus maždaug trečdaliu. Tai sumažina transpiraciją — augalui nereikia maitinti tiek lapų, kol šaknys dar neprisitaikė.
Vazonuose — šviežias, gerai drenuojantis substratas su lėtai veikiančiomis trąšomis. Apačioje — drenažo sluoksnis. Sodinau tuo pačiu gyliu, kaip augo lauke, lengvai sutankinau žemę ir palaistau.
Kur pastatiau
Vieta — pusė sėkmės. Pasirinkau šviesiausią langą namuose, rytinės pusės, kur saulė šviečia kelis valandas ryte.
Svarbu buvo ir temperatūra. Idealiausia — vėsu, bet be šalnos. Apie 15–18 laipsnių dieną, naktį gali būti ir žemesnė. Per šilta — augalai išsitempia, silpsta. Per šalta — kenčia.
Palikau tarpus tarp vazonų, kad oras cirkuliuotų. Stovintis drėgnas oras — tiesus kelias į pelėsį ir ligas.
Kas pavyko
Geros naujienos — dalis augalų prisitaikė puikiai.
Pelargonijos — tikros išgyventojos. Po kelių savaičių adaptacijos vėl pradėjo leisti naujus lapus, o viena net pražydo gruodį. Jos mėgsta vėsą ir sausesnę žemę, todėl viduje jaučiasi neblogai.
Koleusai — dar viena sėkmės istorija. Jų spalvingi lapai išliko ryškūs visą žiemą. Reikėjo tik retkarčiais nupjauti išsitempusius ūglius.
Fuksijos taip pat laikėsi gerai. Jos natūraliai ilsisi žiemą, todėl dalis lapų nukrito — tai normalu. Pavasarį vėl atgijo.
Nekantrūnai — mišriai. Tie, kurie stovėjo šviesiausiai, išliko. Tamsesniame kampe — nusilpo ir žuvo.
Kas žlugo
Blogos naujienos — ne visi augalai buvo tokie stiprūs.
Iš smalsumo vis tiek pabandžiau įnešti keletą petunijų ir surfinijų. Rezultatas — liūdnas. Per kelias savaites jos pradėjo geltonuoti, lapai krito, stiebai tapo pliusi. Nė viena neišgyveno iki Kalėdų.
Panašiai nutiko ir lobelijoms — jos tiesiog užgeso, nors laistiau atsargiai ir laikiau šviesioje vietoje.
Priežastys aiškios: šiems augalams reikia daug saulės, lauko oro ir erdvės. Kambario sąlygos — per tamsios, per šiltos, per ramios. Be to, persodinimo stresas joms per stiprus.
Pagrindinės pamokos
Pirma — ne visas vienmetes verta gelbėti. Kai kurios tiesiog skirtos vienam sezonui. Priimk tai ir mėgaukis jomis lauke, kol gali.
Antra — pradėk nuo kelių augalų, ne nuo visos lysvės. Bandymas su trimis-penkiais vazonais duos patirties be didelio nusivylimo.
Šviesa — kritinis faktorius. Jei neturi labai šviesaus lango — gali tekti investuoti į papildomą apšvietimą.
Laistyk saikingai. Žiemą augalai auga lėčiau, jiems reikia mažiau vandens. Geriau per sausa nei per šlapia — šaknys puva greičiau nei spėji pastebėti.
Tręšk retai arba visai ne. Žiema — ramybės laikas, ne aktyvaus augimo.
Ir svarbiausia — nesitikėk per daug. Tikslas — išsaugoti augalą gyvą, ne pasiekti vasaros žydėjimą. Jei pavasarį turi sveiką, kompaktišką augalėlį, kurį gali vėl išnešti laukan — tai pergalė.
Kitąmet bandysiu vėl. Tik jau žinosiu, kuriuos augalus verta gelbėti, o kuriems geriau atsisveikinti iki pavasario.
