Šiemet ruduo buvo ilgas, šiltas, o pirmosios šalnos vis delsė. Būtent tuo pasinaudojau — likus vos kelioms dienoms iki sniego, išėjau į mišką rinkti paskutinio rudens substrato, kuris visą žiemą dirbs mano dirvoje.
Dabar jau viskas užklota baltu sluoksniu, bet žinau, kad po sniegu — jau vyksta procesai, kuriuos pradėjau rudenį.
Kodėl leidausi į mišką prieš pat pirmą sniegą
Vėlyvo rudens paklotė yra ypatinga. Šiuo metu miško paviršius būna:
sausas, purus ir jau pradėjęs irti,
pilnas Trichoderma sporų,
dar nepersisunkęs žiemos drėgme,
lengvai pakeliamas ir gausiai nusėtas organikos.
Kai jau iškrenta sniegas, surinkti tokią medžiagą beveik neįmanoma — viskas peršlampa, sušąla ir praranda struktūrą.
Todėl paskutinėmis dienomis prieš šalnas tiesiog susirinkau į kuprinę kibirą ir išėjau į mišką.
Kur tiksliai ieškojau — tai lėmė rezultatą
Nėjau gilyn į tankmę. Geriausia vieta — miško pakraštys ir pusiau atviros aikštelės, kur šiek tiek prasiskverbia šviesa ir paklotė būna sausesnė.
Ten ieškojau trijų tipų medžiagos:
1. Viršutinio lapų sluoksnio
Plono, lengvai byrančio, be drėgmės kvapo.
2. Suirusių rąstų trupinių
Ypač tų, kurie viršuje išdžiūvę ir byrantys į smulkius gabalėlius — tokiuose rąstuose Trichoderma gyvena daugiausiai.
3. Purios miško žemės
Keli sauja po eglėmis ar beržais — mikroorganizmams stabilizuoti.
Šių trijų komponentų mišinys sudaro natūralų, labai aktyvų substratą.
Kaip rinkau — kad nepadaryčiau žalos
Nesikasinėjau giliau nei 1–2 cm. Miško paklotė yra ekosistema, todėl ėmiau:
po saują iš kelių vietų, ne vieno lopinėlio,
tik sausą, byrančią frakciją,
be šaknų, be grybų grybienos, be gyvūnų pėdsakų.
Viskas tilpo į vieną vidutinį kibirą — daugiau ir nereikėjo.
Ką dariau parsinešęs prieš sniegą
Grįžęs namo iš karto išdžiovinau šią medžiagą plonu sluoksniu ant popieriaus pavėsyje. Lapai ir medienos trupiniai per kelias valandas tapo lengvi ir traškūs.
Tada viską supyliau į kvėpuojantį maišą ir pasiruošiau naudoti.
Svarbu — toks miško substratas negali stovėti visą žiemą be panaudojimo, nes mikroflora nusilps. Todėl viską panaudojau likus kelioms dienoms iki pirmo sniego.
Kaip įmaišiau į dirvą prieš įšąlant žemei
Tai yra svarbiausias žingsnis.
Miško mišinį paskleidžiau:
1–2 cm sluoksniu ant lysvių,
švelniai sumaišiau su viršutiniu 5–7 cm žemės sluoksniu,
ir tik minimaliai palaistiau.
Kai po kelių dienų užsnigo, tai tapo natūralia apsauga — sniegas uždarė mikroorganizmus po savimi, o jie dabar ramiai dirba, kai dirvožemis nėra giliai įšalęs.
Kodėl toks paruošimas iki sniego duoda geriausią efektą
Trichoderma ir kiti mikroorganizmai labiausiai įsitvirtina rudeniui pereinant į žiemą. Vėsesnė ir pastovi drėgmė suaktyvina jų darbą.
Dėl to iki pavasario dirvožemis tampa:
purenesnis,
turtingesnis,
gyvesnis,
ir geriau apsaugotas nuo ligų.
Pavasarį tokios lysvės akivaizdžiai skiriasi — žemė tampri, kvapni, ne „mirkusi“ ir ne sulipusi.
Ką pastebėjau kitais metais po šio metodo
Kadangi šitą praktiką taikau jau kelerius metus, galiu pasakyti, ko tikėtis realiai:
pomidorų ir agurkų daigai greičiau prigyja,
šaknų sistema būna tvirtesnė,
mažiau fuzariozės ir šaknų puvinio,
dirvožemis neperdžiūva taip greitai,
sliekų daugėja matomai.
Be to, miško paklotės mikroflora paspartina komposto mineralizaciją — organika skyla greičiau.
Ar verta miško substratą rinkti žiemą?
Deja, nebe.
Kai paviršius apsnigtas, gaunama medžiaga:
peršlapusi,
sušalusi,
nebepurios struktūros,
su mažesniu Trichoderma kiekiu.
Todėl tai reikia daryti tik iki pirmo rimto sniego.
