Sodybos ar namo kiemo apželdinimas medžiais yra svarbus elementas kuriant jaukią aplinką, tačiau ne visi medžiai yra vienodai tinkami sodinti šalia namų. Kai kurie iš jų, nors ir atrodo gražūs ar įspūdingi, ilgainiui gali tapti tikra galvos skausmo priežastimi. Šiame straipsnyje aptarsime medžius, kurių sodinimas privačioje valdoje gali atnešti daugiau problemų nei džiaugsmo.

Tuopa (Populus)

Tuopos yra greitai augantys medžiai, todėl kartais sodinami norint greitai sukurti pavėsį ar užuovėją. Tačiau jos turi keletą rimtų trūkumų:

• Agresyvi šaknų sistema – tuopų šaknys gali prasiskverbti į vandens tiekimo ir kanalizacijos vamzdžius, sukelti pamatų įtrūkimus ir iškelti šaligatvius. Šios šaknys gali nusitęsti net iki 30 metrų nuo kamieno ir yra ypač linkusios ieškoti vandens.
• Trumpa gyvenimo trukmė ir trapumas – daugelis tuopų rūšių gyvena tik 30-50 metų ir yra trapios, ypač senesnės. Vėjo metu lūžtančios šakos kelia pavojų turtui ir žmonėms.
• Pūkai – moteriškos tuopos pavasarį išskiria didžiulius kiekius pūkuotų sėklų, kurios užteršia orą, patenka į ventiliacijos sistemas ir gali sukelti alerginius simptomus.
• Ligos ir kenkėjai – tuopos dažnai serga įvairiomis ligomis, įskaitant lapų rūdis ir kamienų puvinį, kas dar labiau mažina jų stabilumą.

Uosis (Fraxinus)

Uosiai tradiciškai buvo vertinami dėl savo grožio ir atsparumo, tačiau pastaruoju metu jų sodinimas tapo rizikingas:

• Uosių džiūtis – Europoje ir Šiaurės Amerikoje išplitusi liga, kurią sukelia patogeninis grybas Hymenoscyphus fraxineus, naikina uosius masiškai. Užsikrėtę medžiai paprastai žūsta per kelerius metus.
• Agresyvus atsisėjimas – uosiai gausiai sėjasi ir gali greitai užkariauti visą kiemą, jei sėklos nėra reguliariai surenkamos.
• Vėlyvas lapų skleidimas ir ankstyvas metimas – uosiai vieni paskutinių išskleidžia lapus pavasarį ir vieni pirmųjų juos numeta rudenį, todėl pavėsio teikimo laikotarpis yra gana trumpas.
• Didelis vandens poreikis – subrendę uosiai sunaudoja daug vandens, todėl aplink juos gali būti sunku auginti kitus augalus.

Beržas (Betula)

Nors beržai yra nepaprastai gražūs medžiai su baltu žievės kontūru, jie kelia nemažai problemų:

• Ypač alergiški žiedadulkės – beržo žiedadulkės yra vienos stipriausių alergenų tarp visų medžių, sukeliančių rimtus simptomus daugeliui žmonių.
• Trumpa gyvenimo trukmė – daugelis beržų rūšių gyvena tik 40-50 metų miesto aplinkoje, po to pradeda džiūti ir kelti pavojų.
• Jautrumas sausrai – beržai yra labai jautrūs vandens trūkumui, todėl sausringais periodais reikalauja papildomo laistymo, priešingu atveju greitai nusilpsta.
• Šaknų konkurencija – beržai turi tankią paviršinę šaknų sistemą, kuri stipriai konkuruoja dėl vandens ir maisto medžiagų su kitais augalais, todėl po beržais sunku ką nors auginti.

Kaštonas (Aesculus)

Kaštonai, ypač paprastasis kaštonas (Aesculus hippocastanum), dažnai sodinami dėl įspūdingų žiedų ir dekoratyvių vaisių, tačiau jie kelia nemažai problemų:

• Keliamasis šaligatvių – kaštonų šaknys auga arti paviršiaus ir gali iškelti šaligatvius, takelius ir net pažeisti pamatus.
• Nuolatinė šiukšlė – pavasarį krenta gausybė žiedų, vasarą – lipnios šakelės ir lapai, o rudenį – sunkūs vaisiai su spygliuotais kevalais, kurie gali būti pavojingi basomis vaikštantiems vaikams.
• Keršoji kandelė – šis kenkėjas pastaraisiais dešimtmečiais masiškai puola kaštonus, sukeldamas ankstyvą lapų džiūvimą ir estetinį medžio vertės sumažėjimą.
• Dydis – subrendęs kaštonas gali pasiekti 20-25 metrų aukštį ir išskleisti 10-15 metrų pločio lają, kas dažnai yra per didelis mastas privačiam kiemui.

Eglė (Picea)

Eglės, ypač paprastoji eglė (Picea abies), dažnai sodinamos kaip gyvatvorės ar pavieniai medžiai, bet ilgainiui sukelia nemažai problemų:

• Užaugančios iki milžiniško dydžio – daugelis žmonių sodina egles, neįvertindami, kad jos gali užaugti iki 30-40 metrų aukščio. Metinis prieaugis dažnai siekia 30-60 cm.
• Šešėlio problema – dėl tankios spygliuočių lajos po eglėmis susidaro gilus šešėlis, kuriame beveik niekas neauga, o žolė išnyksta. Taip pat jos meta šešėlį į gretimus sklypus ar namus.
• Rūgština dirvožemį – nukritę eglės spygliai rūgština dirvožemį, todėl aplink šiuos medžius sunku auginti daugelį kitų augalų.
• Sekli šaknų sistema – eglės šaknys yra paviršinės, todėl vėjuotame ore šie medžiai gali išvirsti, ypač po liūčių suminkštėjus dirvožemiui.

Riešutmedis (Juglans)

Graikiniai ir juodieji riešutmedžiai (Juglans regia ir Juglans nigra) gali atrodyti patrauklūs dėl valgomų vaisių, tačiau jie kelia rimtų iššūkių:

• Alelopatinis poveikis – riešutmedžiai išskiria cheminę medžiagą jugloną, kuri slopina daugelio kitų augalų augimą. Po riešutmedžiu sunku auginti net žolę, nekalbant apie daržoves ar gėles.
• Vaisių tarša – riešutų lukštai stipriai dažo viską, su kuo kontaktuoja, įskaitant rankas, drabužius, takelius ir terasas. Taip pat jie pritraukia riešutines voveres ir kitus gyvūnus.
• Šaknų invazija – riešutmedžių šaknys yra agresyvios ir gali prasiskverbti į vandens tiekimo ir kanalizacijos vamzdžius.
• Vėlyvas derlius – daugelis riešutmedžių pradeda derėti tik po 10-15 metų nuo pasodinimo, todėl reikia daug kantrybės prieš sulaukiant naudos.

Gluosnis (Salix)

Gluosniai, ypač baltasis gluosnis (Salix alba) ir verkiantysis gluosnis (Salix babylonica), yra populiarūs dėl savo elegancijos, tačiau kelia daug problemų:

• Agresyvi ir vandens ieškanti šaknų sistema – gluosnių šaknys aktyviai ieško vandens ir gali prasiskverbti į kanalizacijos vamzdžius ar drenažo sistemas, sukeldamos rimtus užsikimšimus ir brangius remontus.
• Trapios šakos – daugelis gluosnių rūšių turi trapias šakas, kurios lengvai lūžta per audras, sukeldamos žalą turtui.
• Didelis drėgmės poreikis – gluosniai mėgsta drėgmę ir gali išdžiovinti aplinkinę dirvą, paveikdami kitus augalus.
• Greitas augimas ir nuolatinis genėjimas – gluosniai auga nepaprastai greitai, todėl reikalauja nuolatinio genėjimo, kad išlaikytų formą ir saugumą.

Sidabrinis klevas (Acer saccharinum)

Sidabrinis klevas dažnai sodinamas dėl greito augimo ir gražių lapų, tačiau:

• Ypač trapūs medžiai – šie klevai linkę formuoti silpnas šakų jungtis, todėl dažnai lūžta net per nedideles audras. Jie pramintu „audros medžiais” dėl dažno virtimo.
• Paviršinės šaknys – jų šaknys auga arti paviršiaus ir gali kelti šaligatvius bei pažeisti pamatus.
• Agresyvus atsisėjimas – sidabriniai klevai produkuoja tūkstančius sėklų, kurios lengvai sklinda vėju ir sudygsta beveik visur, įskaitant lietvamzdžius, lataką ir gėlynus.
• Alergiškos žiedadulkės – šie medžiai išskiria didelius kiekius alergiškų žiedadulkių pavasarį.

Drebulė (Populus tremula)

Drebulės yra vietinės daugelyje regionų ir gali atrodyti patrauklios dėl ošiančių lapų, tačiau jos turi rimtų trūkumų:

• Invazinė šaknų sistema – drebulės dauginasi šaknų atžalomis ir gali greitai kolonizuoti didelį plotą. Vienas medis gali per kelerius metus tapti maža giraite.
• Trumpa gyvenimo trukmė – drebulės retai gyvena ilgiau nei 50 metų ir dažnai pradeda pūti iš vidaus dar anksčiau.
• Polinkis į ligas – drebulės dažnai serga įvairiomis grybelinėmis ligomis, kurios dar labiau trumpina jų gyvenimo trukmę.
• Nuolatinė priežiūra – kovai su šaknų atžalomis reikia nuolatinių pastangų, ypač šienaujant veją.

Šilkmedis (Morus)

Šilkmedžiai gali atrodyti patrauklūs dėl savo valgomų vaisių, tačiau:

• Nešvarūs vaisiai – šilkmedžių uogos krenta ant žemės, terasų, takų ir automobilių, palikdamos sunkiai išsivalančias violetines dėmes.
• Didelis vabzdžių pritraukimas – prinokusios uogos pritraukia daugybę vabzdžių, įskaitant muses, vapsvus ir širšes.
• Žiedadulkių alergija – vyriški šilkmedžiai išskiria didelius kiekius alergiškų žiedadulkių.
• Agresyvios šaknys – šilkmedžių šaknys gali kilnoti šaligatvius ir prasiskverbti į vandens tiekimo sistemas.

Baltasis akacijas (Robinia pseudoacacia)

Baltasis akacijas (dar vadinamas robinija) yra atsparus medis, tačiau kelia daug problemų:

• Invazinis prigimtis – daugelyje regionų šis medis laikomas invazine rūšimi, kuri stelbia vietines augalų rūšis.
• Dygliai – robinijos turi aštrius dyglius, kurie gali būti pavojingi, ypač vaikams.
• Toksiškos dalys – medžio žievė, lapai ir sėklos yra nuodingos žmonėms ir gyvūnams, jei suvartojamos.
• Agresyvus atsisėjimas ir atžalinimas – baltieji akacijai lengvai dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis, greitai užimdami naujas teritorijas.

Šermukšnis (Sorbus)

Šermukšniai dažnai sodinami dėl gražių uogų ir lapų, tačiau jie turi keletą trūkumų:

• Trumpas gyvenimo laikotarpis – daugelis šermukšnių gyvena tik 30-40 metų, po to pradeda džiūti.
• Jautrumas ligoms – šie medžiai dažnai kenčia nuo bakterinės degligės ir kitų ligų.
• Vaisių tarša – prinokusios uogos krenta ir gali sutepti šaligatvius, automobilius ir kitus paviršius.
• Paukščių pritraukimas – nors tai gali būti privalumas gamtos mylėtojams, šermukšnių uogomis mintantys paukščiai palieka daug išmatų ant automobilių, lauko baldų ir takų.

Ką sodinti vietoj šių medžių?

Vietoj šių probleminių medžių verta apsvarstyti šias alternatyvas:

• Mažaūgės obelys ir kriaušės – vaisiniai medeliai su kontroliuojamu augumu teikia ir grožį, ir naudą.
• Dekoratyviniai klevai – japoninis klevas (Acer palmatum) ir jo veislės yra kompaktiški ir nepasižymi agresyviomis šaknimis.
• Mažaūgės magnolijos – šie medžiai pasižymi įspūdingais žiedais ir neturi invazinių šaknų.
• Dekoratyviniai serbentai – tokie kaip auksinė forma (Ribes aureum) – kompaktiški, atsparūs ir dekoratyvūs.
• Hortenzijų medžiai (Hydrangea paniculata) – techniškai tai krūmai, bet gali būti formuojami kaip nedideli medžiai.

Išvada

Renkantis medžius savo sodybai, svarbu žvelgti ne tik į momentinį estetinį vaizdą, bet ir įvertinti ilgalaikes pasekmes. Tinkamas medžio parinkimas, atsižvelgiant į sklypo dydį, dirvožemį, aplinkines komunikacijas ir medžio biologines savybes, padės išvengti brangiai kainuojančių problemų ateityje ir leis džiaugtis žaliu kiemu be nereikalingų rūpesčių.

Prieš sodindami bet kokį medį, visada verta pakonsultuoti su profesionaliais arboristais ar kraštovaizdžio architektais, kurie gali patarti, kokie medžiai geriausiai tinka konkrečiai jūsų vietovei ir poreikiams.