Grybai pievoje – tai vienas iš tų gamtos reiškinių, kurie gali pasirodyti visiškai netikėtai. Vieną rytą pažvelgiate pro langą, ir žalioje, kruopščiai prižiūrėtoje vejoje pastebite mažus rudus kepurėtus grybukus. Ar verta sunerimti? Ar tai normalu? Ir svarbiausia – ar jie saugūs jūsų šeimai ir augintiniams?
Kodėl veja „užauga“ grybais?
Daugeliui atrodo, kad grybai atsiranda „iš niekur“, bet iš tiesų jų pasirodymas turi labai aiškias priežastis. Grybai yra tik matoma dalis daug didesnės požeminės struktūros – vadinamosios grybienos. Ji gali egzistuoti dirvoje daugelį metų nepastebimai, kol galiausiai tam tikromis sąlygomis išleidžia vaisiakūnius – tai yra tai, ką mes vadiname grybais.
Drėgmė, šiluma ir organinės medžiagos dirvoje sukuria idealias sąlygas grybų augimui. Jei jūsų pievoje yra pūvančių šaknų, senų medžių likučių ar komposto priemaišų, tikėtina, kad būtent ten ir pasirodys šie kepurėti „svečiai“.
Kas tai per grybai?
Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo kaip paprasti, niekuo neišsiskiriantys pievų grybai. Tačiau iš nuotraukoje matomų požymių galima įtarti, kad tai gali būti vienos iš šių grupių nariai:
Conocybe genties grybai – dažnai nedideli, rudi, auga vejose, kai kurie nuodingi.
ReklamaPanaeolus genties grybai – kai kurie jų yra haliucinogeniniai.
Agrocybe ar Psathyrella – taip pat paplitę kompostuotoje dirvoje ar po žole.
Be mikroskopinio tyrimo ir patyrusio mikologo pagalbos tiksliai identifikuoti šių grybų rūšies negalima. Tačiau viena yra aišku – didelė tikimybė, kad jie nėra valgomi, o kai kuriais atvejais gali būti net toksiški.
Ar jie pavojingi vaikams ir augintiniams?
Taip, galimi pavojai yra realūs. Net jei grybai nėra labai nuodingi, jų suvartojimas – ypač mažų vaikų ar smalsių šunų – gali sukelti rimtų sveikatos problemų.
Vaikai dažnai instinktyviai liečia ar ima grybukus iš smalsumo. Vien kontaktas su kai kurių rūšių grybu gali sudirginti odą ar gleivinę.
Šunys gali juos suėsti manydami, kad tai skanėstas. Tai gali sukelti vėmimą, viduriavimą, mieguistumą, o kai kuriais atvejais – sunkų apsinuodijimą.
ReklamaKatės rečiau suėda grybus, bet vis tiek gali užsiimti žaidimu su jais ar laižyti.
Svarbiausia – nepalikite šių grybų neprižiūrėtoje aplinkoje, kur vaikams ar augintiniams būtų lengva juos pasiekti.
Ar grybai kenkia pačiai vejai?
Pats grybų buvimas vejai žalos nedaro. Jie neėda žolės šaknų ir nesukelia ligų. Priešingai – kai kurios grybų rūšys netgi padeda skaidyti organinę medžiagą dirvoje, taip pagerindamos jos struktūrą.
Tačiau jų atsiradimas gali signalizuoti apie perteklinį dirvožemio drėgnumą, per daug organinių medžiagų ar net blogą aeraciją. Tai reiškia, kad verta patikrinti, ar veja nėra perlaistoma, ar dirva pakankamai laidi orui ir ar nėra užsilikusių senų augalų šaknų.
Kaip elgtis pamačius tokius grybus?
Jeigu jūsų pievoje pasirodė tokie grybai kaip nuotraukoje – imkitės šių veiksmų:
1. Pašalinkite grybus rankiniu būdu.
Dėvėkite pirštines ir išraukite grybus kartu su pagrindu. Neišbarstykite sporų, nemėtykite jų aplink veją.
2. Stebėkite, ar jie vėl pasirodo.
Jei per kelias dienas atsiranda nauji grybai – tai ženklas, kad grybiena giliai įsitvirtinusi.
3. Pagerinkite dirvožemio drenažą.
Nedidelis aeravimas, smėlio įterpimas ar organinių likučių pašalinimas gali sumažinti grybų populiaciją.
4. Venkite perteklinio laistymo.
Ypač vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje, kai naktimis gausu rasos ar drėgmės.
Kada kreiptis į specialistus?
Jei grybai labai greitai plinta arba nežinote, kaip tiksliai su jais kovoti – verta pasitarti su aplinkotvarkos specialistu arba net mikologu. Ypač svarbu kreiptis, jei:
Grybus matote kiekvieną sezoną toje pačioje vietoje.
Vaikas ar gyvūnas galėjo juos paragauti.
ReklamaAtsirado odos dirginimo, alerginių reakcijų ar kvėpavimo sutrikimų.
Išvada
Maži grybukai pievoje atrodo nekalti, bet jų poveikis gali būti labai įvairus. Jie patys vejai žalos nepadaro, bet gali būti pavojingi jūsų vaikams ir gyvūnams. Todėl geriau imtis atsargumo priemonių – pašalinti grybus, stebėti drėgmės lygį ir pasirūpinti saugia aplinka.
Grybai – tai gamtos ženklas. Tačiau kai kalba pasisuka apie saugumą, visada geriau būti vienu žingsniu priekyje.
