Šimtamečiai pasižymi ypatingomis psichikos savybėmis, kurios lemia jų ilgaamžiškumą. Jie išlaiko nepalaužiamą optimizmą ir į nesėkmes žiūri kaip į laikinas, o ne nuolatines kliūtis. Jų išskirtinis emocinis reguliavimas padeda veiksmingai valdyti stresą. Jų kasdienė rutina turi tvirtą tikslą, nesvarbu, ar tai būtų kultūriniai papročiai, pavyzdžiui, ikigai, ar paprasta veikla, pavyzdžiui, sodininkystė. Jie teikia pirmenybę glaudiems socialiniams ryšiams ir pasižymi nepaprastu gebėjimu prisitaikyti prie pokyčių. Šie psichologiniai bruožai kartu su teigiamais įsitikinimais apie senėjimą suteikia vertingų įžvalgų, kaip prailginti ne tik gyvenimo metus, bet ir jo kokybę.
Optimizmas jiems yra kasdienė praktika
Nors daugelis ilgaamžiškumo veiksnių susiję su fizine sveikata, tyrimai nuolat rodo, kad ne mažiau svarbus vaidmuo tenka protiniam nusiteikimui.
Šimtamečiai paprastai pasižymi nepaprastu optimizmu, nepaisant neišvengiamų gyvenimo iššūkių. Tyrimai rodo, kad jie į nesėkmes žiūri kaip į laikinas ir įveikiamas, o ne kaip į nuolatines kliūtis. Ši teigiama perspektyva daro įtaką fiziologiniams procesams, mažina uždegimą ir kortizolio kiekį, susijusį su priešlaikiniu senėjimu.
Bostono universiteto mokslininkai nustatė, kad asmenys, kurie gyveno ilgiau nei 100 metų, dažniausiai pasižymėjo atsparumu ir adaptyviomis įveikos strategijomis. Jų optimizmas pasireiškia ne kaip realybės neigimas, bet kaip selektyvus dėmesys galimybėms, o ne apribojimams.
Tokia psichikos sistema sukuria neurologinius modelius, kurie palaiko ląstelių sveikatą ir imuninės sistemos funkciją, ir parodo, kaip psichologinės nuostatos tiesiogiai veikia biologinį ilgaamžiškumą.
Stresas nepasilieka – jie įvaldę atleidimo meną
Kaip šimtamečiai orientuojasi pasaulyje, kupiname galimų stresorių? Tyrimai atskleidė, kad jie išsiugdė puikius emocinio reguliavimo gebėjimus.
Skirtingai nuo tų, kurie gilinasi į problemas, ilgaamžiai praktikuoja sąmoningą atsiribojimą nuo neigiamų išgyvenimų. Jie pripažįsta sunkumus, bet atsisako apie juos kalbėti. Šis psichologinis atsparumas pasireiškia taikant praktines strategijas: gilų kvėpavimą, meditaciją ir perspektyvos keitimą.
Daugelis šimtamečių teigia, kad stresą įveikia pasitelkdami paprastas mantras, pavyzdžiui, „tai irgi praeis”, arba sutelkdami dėmesį į dėkingumą, o ne į nuoskaudas. Jų smegenys veiksmingai apdoroja ir išlaisvina stresą keliančias emocijas, užuot jas kaupusios.
Šis įgūdis nėra įgimtas – jis ugdomas dešimtmečius sąmoningai praktikuojant ir tobulinant išmintį.
Jų ryto rutiną lemia tikslas
Tyrinėdami šimtamečių kasdienius įpročius, mokslininkai nuolat pastebi vieną stulbinantį bruožą: jų rytus lydi tikslo jausmas.
Šis tikslas skirtingose kultūrose pasireiškia skirtingai – Japonijos šimtamečiai praktikuoja ikigai, t. y. užsiima veikla, kuri teikia asmeninį pasitenkinimą ir yra naudinga bendruomenei.
Sardinijoje pagyvenę žmonės prižiūri sodus, kuriuose maitina savo šeimas.
Kosta Rikoje šimtamečiai pradeda dienas ruošdami maistą artimiesiems.
Bendras bruožas yra ne konkreti veikla, o jos tikslingumas.
Ši rytinė rutina suteikia struktūrą, ugdo prasmę ir suteikia impulsą visai dienai.
Dar svarbiau yra tai, kad jos sukuria rytojaus laukimą – psichologinį veiksnį, stipriai susijusį su ilgaamžiškumu.
Jie puoselėja gilius socialinius ryšius
Be tikslo siekiančio ryto, socialinė šimtamečių gyvenimo struktūra atskleidžia dar vieną nuoseklų dėsningumą visuose pasaulio ilgaamžiškumo taškuose.
Šie žmonės teikia pirmenybę giliems socialiniams ryšiams ir juos palaiko visą gyvenimą.
Tyrimai nuosekliai rodo, kad šimtamečiai retai patiria ilgalaikę izoliaciją. Jie paprastai priklauso bendruomenėms, kurios reguliariai bendrauja, teikia emocinę paramą ir priklausomybės jausmą.
Nesvarbu, ar tai būtų šeimos struktūros, religinės bendruomenės, ar draugų ratas, šie ryšiai teikia praktinę pagalbą ir psichologinę naudą.
Mėlynųjų zonų tyrimai rodo, kad prasmingi santykiai padeda apsisaugoti nuo streso ir uždegimo – dviejų esminių su amžiumi susijusių ligų veiksnių.
Šimtamečiai dažnai pasižymi ypatingais įgūdžiais puoselėti santykius, apimančius kelias kartas, kurdami apsauginius socialinius tinklus, kurie labai prisideda prie jų išskirtinio ilgaamžiškumo.
Prisitaikymas: Jų atsakas į šimtmečio pokyčius
Prisitaikymas: Jų atsakas į šimtmečio pokyčius
Šimtamečiai per savo gyvenimą išgyveno maždaug dvidešimt didelių istorinių pokyčių – nuo pasaulinių karų iki technologinių revoliucijų – ir pademonstravo nepaprastą neurologinį plastiškumą.
Tyrimai rodo, kad šį gebėjimą prisitaikyti lemia kognityvinis lankstumas, t. y. pasirengimas keisti požiūrį pasikeitus aplinkybėms. Psichologai pastebi, kad sėkmingi šimtamečiai paprastai priima technologinę ir socialinę raidą, o ne griežtai priešinasi pokyčiams.
Šis atsparumas pasireiškia kaip nuolatinis mokymasis. Daugelis šimtamečių įgyja naujų įgūdžių sulaukę 80-ies ir 90-ies metų – ar tai būtų išmaniųjų telefonų valdymas, ar naujų sveikatos priežiūros metodų diegimas.
Šis protinis gebėjimas prisitaikyti susijęs su stipresniu nervinių takų išsaugojimu ir, atrodo, reikšmingai apsaugo nuo kognityvinių funkcijų silpnėjimo.
Teigiamų įsitikinimų apie senėjimą galia
Nors medicininėje literatūroje į tai dažnai neatsižvelgiama, senėjimo suvokimas daro didelę įtaką ilgaamžiškumo rezultatams. Tyrimai rodo, kad šimtamečiai paprastai išlaiko nepaprastai teigiamą požiūrį į senėjimą, laikydami jį natūraliu progresu, o ne nuosmukiu.
Išskirtinio amžiaus sulaukę žmonės yra linkę atmesti neigiamus stereotipus apie senėjimą, o kiekvieną gyvenimo etapą priima su smalsumu ir dėkingumu. Toks mąstymas sukuria savaime išsipildančią pranašystę: teigiami įsitikinimai mažina streso hormonų kiekį, stiprina imuninę sistemą ir skatina sveiką elgesį.
Tyrimai, kuriuose lyginamos pagarbą vyresnio amžiaus žmonėms ir jaunystę pabrėžiančios kultūros, atskleidžia ryškius vyresnio amžiaus žmonių sveikatos rodiklių skirtumus, o tai rodo, kad kognityvinė senėjimo samprata tiesiogiai veikia fizinį atsparumą.
Atsparumas: Atsigauti po neišvengiamų gyvenimo nesėkmių
Nors genetiniai veiksniai ir gyvenimo būdo pasirinkimai labai prisideda prie ilgaamžiškumo, gebėjimas atsigauti po nelaimių yra labai svarbus sveiko senėjimo veiksnys. Šimtamečiai žmonės, susidūrę su gyvenimo iššūkiais, pasižymi nepaprastu emociniu atsparumu.
Tyrimai rodo, kad šie žmonės neigiamus išgyvenimus vertina kitaip ir į nesėkmes žiūri kaip į laikinas, o ne nuolatines. Jie pritaiko psichologinės gynybos mechanizmus, kurie stresą paverčia augimo galimybėmis.
Šis atsparumas pasireiškia išlaikant socialinius ryšius, nepaisant praradimų, plėtojant įveikos būdus ir mokantis priimti nekeičiamas aplinkybes.
Mokslininkai pastebi, kad šis emocinis atsparumas gali būti naudingas fiziologiškai, nes gali sumažinti uždegimines reakcijas, greitinančias senėjimo procesus.
Sąmoningas valgymas ir judėjimas: Jų požiūris į fizinę sveikatą
Be genetinio paveldimumo ir psichologinio atsparumo, ilgaamžių žmonių mitybos ir judėjimo įpročiai atskleidžia svarbias įžvalgas apie tvarią fizinę sveikatą.
Šimtamečiai paprastai maitinasi daugiausia augaliniu maistu, kuriame gausu ankštinių augalų, neskaldytų grūdų ir sezoninių vaisių. Jie praktikuoja natūralią porcijų kontrolę– dažnai valgo, kol pasisotina iki 80 %, kaip rodo Okinavos principas „hara hachi bu”. Dauguma jų visiškai vengia perdirbtų maisto produktų.
Jų judėjimo rutinoje akcentuojamas nuoseklumas, o ne intensyvumas. Vietoj struktūrinių treniruočių jų kūnas yra užimtas kasdiene veikla, pavyzdžiui, sodininkyste, vaikščiojimu ir namų ruošos darbais.
Šis nuolatinis, švelnus judėjimas palaiko funkcinę jėgą ir širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatą be didelio intensyvumo treniruočių streso.
