Močiutė niekada neišmesdavo svogūnų žievelių. Surinkdavo į stiklinį indą, o kartą per savaitę užpildavo karštu vandeniu ir gerdavo tą gintaro spalvos skystį.
„Kam tu tą geri?” — klausdavau vaikystėje. „Nuo visko,” — atsakydavo ji ir šypsodavosi, nieko daugiau neaiškindama.
Praėjus dvidešimčiai metų mokslas patvirtino — ji buvo teisi. Ir ne šiaip teisi.
Kvercetinas — junginys, kurio pilnos žievelės
Svogūnų žievelėse yra viena didžiausių kvercetino koncentracijų tarp visų augalinių šaltinių. Kvercetinas — galingas flavonoidas su priešuždegiminėmis ir antioksidacinėmis savybėmis.
Tyrimai rodo, kad šis junginys mažina kraujospūdį — atpalaiduoja kraujagysles ir gerina endotelio funkciją. Mažina MTL cholesterolį ir didina naudingąjį DTL. Slopina trombocitų agregaciją — todėl mažėja krešulių susidarymo rizika. Apsaugo arterijų sieneles nuo oksidacinės pažaidos ir užkerta kelią aterosklerozės vystymuisi.
Reguliarus vartojimas tyrimuose siejamas ir su sumažėjusiu homocisteino kiekiu — tai aminorūgštis, kurios perteklius kraujyje didina širdies ir kraujagyslių riziką.
„Kai perskaičiau tyrimus, pagalvojau — tai juk tas pats, ką darė močiutė,” — prisipažino moteris, kuri dabar pati ruošia šią arbatą. „Tik ji nežinojo žodžio ‚kvercetinas’. Jai pakako žinoti, kad veikia.”
Ką dar rodo tyrimai
Kvercetinas slopina histamino išsiskyrimą — todėl svogūnų žievelių arbata gali padėti alergiškiems žmonėms. Laboratoriniai tyrimai rodo, kad jis slopina navikų augimą. Klinikiniai tyrimai fiksavo sumažėjusius uždegimo žymenis — C reaktyvųjį baltymą ir interleukiną-6.
Per peršalimo sezoną arbata stiprina imunitetą. Kvercetinas pasižymi antivirusinėmis savybėmis — slopina virusų dauginimąsi ir mažina uždegimines reakcijas infekcijų metu. Arbatoje taip pat yra vitamino C ir sieros junginių, kurie stiprina imuninių ląstelių funkciją.
Kitaip nei farmaciniai priešuždegiminiai vaistai, svogūnų žievelių arbata neturi reikšmingo šalutinio poveikio. Todėl tinka ilgalaikiam vartojimui — ir tai yra esminis skirtumas.
Kaip paruošti teisingai
Surinkite išorines geltonųjų ar raudonųjų svogūnų žieveles — švarias, be dėmių ar pelėsio. Prieš naudojimą kruopščiai nuplaukite.
Vanduo — devyniasdešimt laipsnių, ne verdantis. Vienam puodeliui — vienas valgomasis šaukštas susmulkintų žievelių. Užpilkite ir palikite penkiolika–dvidešimt minučių, uždengę dangčiu, kad išliktų lakieji junginiai.
Vienas paprastas triukas: įlašinkite arbatinį šaukštelį citrinos sulčių — rūgšti aplinka padidina kvercetino biologinį prieinamumą. Skoniui sušvelninti — šaukštelis medaus. Gautą gintaro spalvos arbatą galima gerti šiltą arba šaltą.
„Aš iš pradžių bijojau, kad bus neskanu,” — pasakojo moteris. „Bet skonis — švelnus, su lengvu kartumu. Panašu į žolelių arbatą, tik sodriau.”
Žieveles galima rinkti ir džiovinti — sandariame inde jos ilgai išlieka kokybiškos ir naudojamos bet kuriuo metu. Nereikia jokių specialių sąlygų — tik sausa, tamsi vieta.
Ne tik arbata
Tradicinėje medicinoje svogūnų žievelės buvo naudojamos ir kitaip. Kompresai nedidelėms žaizdoms ir nudegimams — dėl antimikrobinių savybių. Garų inhaliacijos nuo užsikimšusių kvėpavimo takų. Kojų vonelės nuo grybelinių infekcijų. Viduržemio jūros regiono tradicijose džiovintas žieveles maldavo į miltelius ir barstydavo ant maisto kaip virškinimą gerinančią priemonę.
Lietuvoje svogūnų žieveles naudodavo ir kiaušiniams dažyti per Velykas — bet tai jau kita istorija.
Močiutė žinojo. Mokslas patvirtino. O svogūnų žievelės vis dar guli šiukšliadėžėje daugelio virtuvėse. Gal laikas jas iš ten pasiimti.
