Mokslas išskiria septynis apsimetinėjimo požymius: elgesio nenuoseklumas, prieštaringos mikroekspresijos, emocinė kompensacija, įtartini kalbiniai modeliai, suvaidintas pažeidžiamumas, nesuderinta kūno kalba ir pavėluota reakcija. Nepaisant šių požymių, žmonės dažnai nepastebi apgaulės dėl kognityvinių šališkumų, pavyzdžiui, patvirtinimo šališkumo ir mūsų įgimto pomėgio tikėti kitais. Socialinė sanglauda ir pasakojimo nuoseklumas taip pat paaiškina, kodėl mes priimame neatitikimus. Šių psichologinių mechanizmų supratimas yra galingas įrankis, padedantis aptikti neautentiškas sąveikas kasdieniame gyvenime.
7 subtilūs požymiai, kad kažkas apsimetinėja – mokslas paaiškina, kodėl vis tiek jais tikime
Kai kas nors apsimetinėja, dažnai pasireiškia subtilūs elgesio neatitikimai, kurie gali būti sąmoningai nepastebėti. Šie neatitikimai apima mikroekspresijas– trumpesnes nei penktadalis sekundės veido išraiškas, kurios prieštarauja vaizduojamoms emocijoms.
Kiti rodikliai – vėluojanti reakcija, netinkamas kalbos ritmas ir asimetriška veido išraiška.
Neurologiškai žmonėms būdingas kognityvinis polinkis tikėti, o ne abejoti – tai mokslininkai vadina „tiesos polinkiu”. Mūsų smegenims reikia daugiau kognityvinių išteklių, kad atpažintų apgaulę, nei kad priimtų teiginius kaip teisingus.
Šis biologinis polinkis kartu su mūsų noru siekti socialinės sanglaudos paaiškina, kodėl net apmokyti stebėtojai nepastebi maždaug 47 % apgaulės požymių.
Nenuoseklios mikroekspresijos: Veido ženklai, kuriuos pasąmoningai ignoruojame
Žmogaus veidas atskleidžia tiesą, kurią mūsų sąmoningas protas dažnai praleidžia per mikroekspresijas,t. y. nesąmoningus emocijų pasireiškimus, trunkančius nuo 1/15 iki 1/25 sekundės.
Kai žmogus apsimeta, jo sąmoninga veido išraiška dažnai prieštarauja šioms trumpalaikėms mikroišraiškoms. Tyrimai rodo, kad nors žmogus ir šypsosi, tačiau akimirksniu gali išryškėti paniekos, baimės ar pykčio blyksniai.
Dėl šių neatitikimų stebėtojai patiria kognityvinį disonansą. Įdomu tai, kad žmonės paprastai ignoruoja šiuos prieštaravimus dėl patvirtinimo šališkumo– mes matome tai, kas atitinka mūsų lūkesčius.
Dėl to, kad smegenys pirmenybę teikia pasakojimo nuoseklumui, mes atmetame prieštaringus signalus, ypač kai jie prieštarauja mūsų nusistovėjusiems įsitikinimams apie kieno nors autentiškumą.
Emocinė perteklinė kompensacija: Kai reakcijos neatitinka situacijos
Už subtilių veido prieštaravimų slypi labiau pastebimas apgaulės modelis: Emocinė kompensacija.
Kai žmogus apsimetinėja, jis dažnai demonstruoja neproporcingas situacijaiemocijas – perdėtas arba nenatūraliai prislopintas. Elgesio psichologijos tyrimai rodo, kad šis neatitikimas atsiranda dėl to, kad apsimestinės emocijos neturi natūralios tikrų jausmų gradacijos.
Pernelyg kompensuojantis asmuo gali pernelyg garsiai juoktis iš lengvo humoro arba labai supykti dėl nedidelių nepatogumų.
Mūsų smegenys, pritaikytos socialinei sanglaudai, dažnai ignoruoja šiuos neatitikimus, mieliau palaikydamos harmoniją nei susidurdamos su galima apgaule. Šis kognityvinis šališkumas, vadinamas emociniu atitikimu, paaiškina, kodėl dažnai sutinkame su objektyviai kontekstinių lūkesčių neatitinkančiais pasirodymais.
Lingvistiniai apgaulės modeliai: Ką atskleidžia jų žodžiai
Kaip kalba išduoda tuos, kurie bando apgauti? Tyrimai rodo keletą kalbinių ženklų, kurie signalizuoja apie galimą melą.
Apgaudinėjantys asmenys dažnai sumažina nuorodas į save, atsiribodami nuo prasimanymų pasyviuoju balsu ir trečiojo asmens konstrukcijomis. Jų pasakojimuose paprastai trūksta konkrečių detalių, o patikimumui sustiprinti vartojami tokie patikslinamieji teiginiai kaip „sąžiningai” ar „atvirai kalbant”.
Tyrimai rodo, kad apgaudinėtojai pasižymi mažesniu kognityviniu kalbos sudėtingumu – jie vartoja paprastesnes sakinių struktūras ir mažiau išskirtinių žodžių (bet, išskyrus, tačiau).
Šis kalbinis supaprastinimas atsiranda todėl, kad melagingiems teiginiams palaikyti reikia daug kognityvinių išteklių, todėl lieka mažiau galimybių niuansuotiems bendravimo modeliams, kurie būdingi teisingiems pasakojimams.
Sukurtas autentiškumas: Strateginio pažeidžiamumo mokslas.
Pagamintas autentiškumas: Strateginio pažeidžiamumo mokslas.
Kai žmonės sąmoningai dalijasi asmeniniais sunkumais ar atskleidžia emocijas, jie gali būti strategiškai pažeidžiami– tai apskaičiuotas būdas valdyti kitų žmonių požiūrį.
Tyrimai rodo, kad kontroliuojamas pažeidžiamumas sukuria autentiškumo iliuziją ir skatina greitą pasitikėjimą. Tie, kurie praktikuoja dirbtinį autentiškumą, pasirinktinai atskleidžia savo netobulumus, išlaikydami teigiamą bendrą įspūdį. Šis metodas remiasi psichologiniu principu, kai dėl nedidelių trūkumų žmogus atrodo patrauklesnis ir patikimesnis.
Neurovaizdavimo tyrimai rodo, kad akivaizdus pažeidžiamumas suaktyvina empatijos tinklus stebėtojų smegenyse ir sumažina kritinį mąstymą.
Tai paaiškina, kodėl kruopščiai surežisuoti prisipažinimai dažnai aplenkia racionalią kontrolę ir, nepaisant jų strateginio pobūdžio, sukuria stiprius emocinius ryšius.
Nesuderinta kūno kalba: Kai fiziniai ženklai prieštarauja žodiniams pranešimams
Nors žmonės gali kruopščiai kurti savo žodinius pranešimus, jų kūnai dažnai pasakoja kitokią istoriją nesąmoningais signalais, kurie prieštarauja jų žodžiams. Šis nesuderinamumas pasireiškia mikroekspresijomis,t. y. nežymiais veido judesiais, trunkančiais sekundės dalis ir atskleidžiančiais tikras emocijas, kol įsiterpia sąmoninga kontrolė.
Tyrimai rodo, kad maždaug 55 % bendravimo yra neverbalinis, o žodinių ir neverbalinių užuominų neatitikimai yra patikimi apgaulės rodikliai. Dažniausiai pasitaikantys neatitikimai yra priverstinės šypsenos, kai neįsitraukia akių raumenys, gynybinė laikysena, nors išreiškiamas atvirumas, arba perdėta gestikuliacija meluojant.
Mūsų smegenys teikia pirmenybę vaizdinei informacijai, o ne garsinei, todėl dažnai pajuntame nesąžiningumą iš karto nenustatydami jo šaltinio.
Laiko spraga: vėluojančios reakcijos, signalizuojančios apie apgaulę
Laiko dėsningumai žmonių atsakymuose dažnai atskleidžia tai, ką žodžiais bandoma nuslėpti. Kai žmogus išgalvoja informaciją, jo smegenims reikia papildomo apdorojimo laiko išgalvotam pasakojimui sukurti, o ne tikriesiems prisiminimams atkurti.
Tyrimai rodo, kad apgaulingi atsakymai paprastai vėluoja 200-400 milisekundžių, palyginti su teisingais atsakymais. Šis delsimas pasireiškia nenatūraliomis pauzėmis, delsimo technikomis, pavyzdžiui, klausimų kartojimu arba užpildomosiomis frazėmis („na”, „žinote”).
Kognityvinės psichologijos specialistai šį delsimą aiškina padidėjusiu kognityviniu krūviu vienu metu kuriant įtikinamą fikciją, nutylint tiesą ir stebint, kaip klausytojas ją priima, t. y. protiniu žongliravimu, dėl kurio atsiranda išmatuojami laiko tarpai tarp stimulo ir atsakymo.
