Pasėjau šias gėles vietoj petunijų – dabar visą vasarą žydi be jokio darbo

petunija panaši kompaktiška žydinti varžovė

Penkiolika metų kovojau su petunijomis. Kiekvieną savaitę – raukti nuvytusius žiedus. Kiekvieną mėnesį – trumpinti išsitempusius ūglius. Liepos viduryje – žiūrėti, kaip jos pasiduoda nuo karščio.

Kol praėjusį pavasarį sodininkų forume perskaičiau komentarą: „Pabandyk viltuolius. Atrodo kaip petunijos, bet priežiūros nereikia.”

Pagalvojau – dar vienas interneto mitas. Bet vis tiek nusipirkau sėklų.

Dabar, po dviejų sezonų, galiu pasakyti: tai buvo geriausias sprendimas, kurį priėmiau savo darže.

Kodėl petunijos mane išsekino

Petunijos gražios – niekas nesiginčija. Bet jos reikalauja dėmesio kaip maži vaikai.

Nuvytę žiedai turi būti šalinami nuolat. Jei to nedarai – augalas nustoja žydėti ir pradeda formuoti sėklas. Atsisveikini su grožiu.

Ūgliai tempiasi į visas puses. Reikia reguliariai trumpinti, kitaip gėlynas atrodo kaip apleistas.

O kai ateina karštos dienos – petunijos tiesiog pasiduoda. Lapai vysta, žiedai krenta, viskas atrodo apgailėtinai.

Kiekvieną vasarą galvodavau – gal tiesiog neturiu žalio piršto. Pasirodo, tiesiog auginau ne tas gėles.

Kas tie viltuoliai ir kodėl niekas apie juos nekalba

Viltuolis, arba Catharanthus – augalas iš Madagaskaro. Ten klimatas karštas ir sausas. Būtent todėl šis augalas mėgsta tai, ko petunijos nepakenčia.

Kuo karščiau – tuo geriau jis žydi. Kuo sausiau – tuo stipresnis tampa. Lietuvos vasara jam – lengvas pasivaikščiojimas.

Ir svarbiausia – jis pats „išsivalo”. Nuvytę žiedai nukrenta be pagalbos. Nereikia raukti, nereikia kirpti. Augalas auga kompaktiškai, neišsitempia.

Kodėl apie jį mažai kas žino? Turbūt todėl, kad petunijos – tradicija. Jas augino mūsų mamos ir močiutės. O viltuoliai – naujokai mūsų darželiuose.

Kaip pasėjau ir ką išmokau

Sėjau balandžio pradžioje, šešias savaites prieš paskutines šalnas.

Sėklos smulkios, bet dygsta gerai. Laikiau šiltai – apie dvidešimt tris laipsnius – ir nuolat drėgnai. Po savaitės pasirodė pirmieji daigai.

Kai daigai sustiprėjo, perkėliau į šviesesnę vietą. Jiems reikia bent šešių valandų šviesos per dieną, kitaip išsitempia.

Prieš sodinant į lauką – dvi savaitės kietinimo. Kasdien vis ilgiau lauke, kad priprastų prie saulės ir vėjo.

Persodinimas ir pirmi rezultatai

Birželio pradžioje, kai šalnų pavojus tikrai praėjo, persodinau į gėlyną.

Tarp augalų palikau penkiolika–dvidešimt centimetrų. Jie mėgsta erdvę ir auga kompaktiškai, bet vis tiek reikia vietos.

Vieta – saulėta, bent šešios valandos tiesioginės šviesos. Dirvožemis – lengvas, gerai praleidžiantis vandenį. Viltuoliai nekenčia „šlapių kojų”.

Po dviejų savaičių prasidėjo žydėjimas. Ir nebebaigėsi iki pat rudens.

Visa vasara be darbo

Liepos vidurys – kaimynų petunijos jau vargsta. O mano viltuoliai? Pilni žiedų, kompaktiški, sveiki.

Laistau kartą per savaitę, kai tikrai sausa. Tręšiu kartą per dvi tris savaites paprastomis gėlių trąšomis. Ir tai viskas.

Jokio žiedų raukimo. Jokio ūglių trumpinimo. Jokio karščio bijojimo.

Rugpjūtis – pats karštymetis. Viltuoliai žydi dar gausiau nei liepą. Tarsi karštis juos tik įkvepia.

Ką sakau kaimynams

Dabar, kai kas nors klausia apie mano gėles, visada sakau tą patį: „Tai ne petunijos. Tai viltuoliai. Ir jie pakeitė mano vasaras.”

Kai kurie nežino tokio augalo. Kai kurie bando, bet sėja per vėlai arba sodina į šešėlį. Tada neveikia.

Bet tie, kurie padaro teisingai – grįžta padėkoti. Nes supranta tą patį, ką supratau aš: kartais geriausias sprendimas – ne daugiau dirbti, o išmintingiau pasirinkti.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami video

You May Also Like