„Kas tau nutiko su pomidorais?” – paklausė kaimynas Algis, kai pamatė mano lysvę.
„Miltligė. Kaip kiekvienais metais.”
Jis papurtė galvą. „O man – jau treji metai be jokių grybų.”
„Kaip? Purški kažkuo?”
„Ne. Barsau.”
Išsitraukė iš kišenės maišelį su kažkokiais rusvais milteliais. Atrodė kaip sėlenos arba smulkūs grūdai.
„Trichoderma,” – pasakė. „Naudingasis grybas. Jis valgo blogus grybus.”
Pagalvojau – grybas, kuris valgo grybus? Skamba kaip pasaka.
Kas yra Trichoderma
Algis paaiškino paprastai:
„Tai toks geras grybas, kuris gyvena dirvoje. Jis maitinasi kitais grybais – tais, kurie sukelia miltligę, rūdis, puvimą.”
„Tai jis juos sunaikina?”
„Būtent. Ir ne tik sunaikina – užima jų vietą. Kai Trichoderma įsikuria dirvoje – blogiems grybams nebelieka vietos.”
„Ir veikia?”
„Trečius metus be miltligės. Anksčiau – kiekvienais metais. Spręsk pats.”
Kaip naudoti
Algis parodė metodą:
„Pavasarį, kai ruoši lysvę – barstai po saują kvadratiniam metrui. Aplink kiekvieną augalą.”
„Ir viskas?”
„Beveik. Geriausia – šiek tiek įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Ir palaistyti, kad pradėtų veikti.”
„O kiek dažnai?”
„Pavasarį – būtinai. Per vasarą – gali dar kartą ar du. Bet svarbiausias – pavasaris. Kol ligos dar neprasidėjo.”
Kam tinka
Paklausiau, kam dar galima naudoti.
„Viskam,” – atsakė Algis. „Pomidorams, agurkams, braškėms, avietėms. Rožėms. Bijūnams. Bet kam, kas kenčia nuo grybinių ligų.”
„O skirtumai?”
„Pomidorams ir agurkams – barstau prie pat stiebo. Braškėms – aplink visą krūmą. Rožėms – po šaknų apykaklę, kai nuimu žieminę dangą.”
Jis dar pridūrė: „Avietėms – per mulčą. Jos labai mėgsta Trichodermą.”
Eksperimentas su savo lysve
Grįžau namo ir nusprendžiau patikrinti. Pusę pomidorų lysvės apbarstau Trichoderma, kaip Algis sakė. Kitą pusę – palikau be nieko.
Per vasarą stebėjau.
Rugpjūtį – kaip visada – atėjo miltligė. Bet tik į tą pusę, kur nebarstau. Kita pusė – švari. Lapai žali, vaisiai sveiki.
Parodžiau Algiui nuotraukas. Jis tik patraukė pečiais: „Sakiau. Gamta viską sugalvojo.”
Kaip pasigaminti daugiau
Algis parodė dar vieną gudrybę:
„Jei nenori pirkti daug – gali auginti pats.”
„Kaip?”
„Paimk miežinių kruopų. Išvirk. Atvėsink. Ir sumaišyk su keliais šaukštais Trichoderma mišinio.”
„Ir kas bus?”
„Per kelias dienas grybas užaugs ant kruopų. Ir turėsi daug daugiau, nei pradėjai.”
Pasirodo, Trichoderma plinta greitai. Iš mažo kiekio gali pasidaryti didelį – ir užtekti visam sodui.
Ko supratau
Dešimt metų kovojau su miltlige ir kitomis grybelinėmis ligomis. Purškiau, valiau, vyliausi. Ir kiekvienais metais – tas pats.
Pasirodo, reikėjo ne kovoti – reikėjo pasikviesti pagalbą. Iš gamtos.
Trichoderma – ne chemija, ne purškimai. Tiesiog geras grybas, kuris daro savo darbą.
Algis sakė: „Mūsų seneliai nežinojo pavadinimo, bet jie žinojo, kad sveika dirva – sveikas augalas.”
Dabar ir aš žinau. Ir kiekvieną pavasarį – pirmas darbas: sauja Trichodermos kiekvienai lysvei.
Dar vienas patarimas
Algis perspėjo: „Trichoderma – ne stebuklai. Jei augalas jau serga – ji neišgydys. Ji apsaugo nuo ligos, bet neišgydo jau sergančio.”
„Tai ką daryti, jei jau serga?”
„Tada – pašalink sergančias dalis. Sudegink. Ir tik po to – barstyk Trichoderma. Kad nauji lapai neužsikrėstų.”
Taip pat svarbu – nebarstyti kartu su cheminiais fungicidais. „Chemija užmuša ir blogus, ir gerus grybus. Jei naudoji Trichoderma – palik ją dirbti ramybėje.”
Draugams papasakojau apie šį metodą. Kai kurie išbandė – ir daugiau nebenaudoja chemijos. Kiti dar abejoja. Bet tie, kas pabandė – grįžta kiekvienais metais.
